Tokia aukšta šalis
TOKIA AUKŠTA ŠALIS
Tibetas. „Tarp… aukštų snieguotų kalnų yra didelė Tibeto karalystė, vėsi šalis, tapusi lauku, kurį nuskaidrino didis gailestingasis. Ji daug aukštesnė už kitas, greta esančias šalis. Temperatūra vasarą ir žiemą vidutiniška. Čia nėra tokių šalto ir karšto klimato negandų, kaip badas, laukiniai žvėrys, nuodingos gyvatės ir vabzdžiai. Tarsi gryniausio krištolo monumentai stūkso didžiuliai snieguoti kalnai… Be to, Tibetas pilnas begalinės daugybės juodų kalnų… apaugusių vaisiais, žolingų kvepiančių kalvų… Didesnėje tos žemės dalyje liūliuoja dideli spindintys ir skaidrūs ežerai. Į visas puses teka daugybė upių… Itin daug miškų, krūmynų ir pievų. Nors dirvos ir ganyklos čia neerdvios, tačiau nėra kamuojančių stepių ir druskožemių“,— taip savo žemę apibūdino tibetietis geografas . Tokia aukšta, tokia tyra šalis!
Ir iš tikrųjų Tibetas — pati aukščiausia šalis pasaulyje, kaip teisingai pažymėjo tibetietis poetas daugiau kaip prieš tūkstantį metų. Žmonės čia dažnai gyvena 3—4 tūkst. m aukštyje, kalnų viršūnės siekia 7—8 tūkst. m virš jūros lygio.
Pasak tibetiečių, jų kraštas apsuptas kalnų kaip brangaus karolių vėrinio. Iš pietų — didingieji Himalajai, aukščiausi pasaulio kalnai. Cangpo upės, t. y. Bramaputros, slėnio pusėje Himalajai leidžiasi terasa, sudarydami 4—4,5 tūkst. m aukščio Ladako kalnagūbrį.
Siaurinį Tibeto kalnyno kraštą atriboja Kuniūno kalnagūbris. Vakaruose Kunlūnas nutolsta nuo Pamyro kalnyno ir, tiesdamasis pietryčių kryptimi, suskyla į tris šakas: šiaurinę — Altintago kalnagūbrį, vidurinę— Kukušilo kalnagūbrį, pereinantį į Bajan Hara Ūlos kalnagūbrį, ir pietinę — Tanglos kalnagūbrį. Atskiros Tanglos kalnagūbrio viršūnės siekia 7 tūkst. m.
Vakarinę Tibeto ribą sudaro sritis, kurioje, anot taiklaus N. Kiunerio pasakymo, „susigrūda“ Karakorumo, Himalajų ir Kuniūno kalnų grandinės. Rytinę Tibeto sieną išbrėžia meridianų kryptimi einą vadinamųjų Sėčvano Alpių kalnagūbriai, kurių svarbiausi — Minšanas, Ciun-laišanas ir Dalianšanas. Vidutinis tų kalnų masyvų aukštis — apie 3 tūkst. m. Čia Tibeto kalnynas nutrūksta stačiomis terasomis, pereidamas į sritis, esančias Centrinės Kinijos lygumos pasienyje. Tibeto pietryčių kampą, kur rytinės Himalajų atšakos susieina su rytinių Tibeto sienų meridianiniais kalnagūbriais, ženklina iš šiaurvakarių į pietryčius nusitiesę kalnagūbriai, kurių svarbiausi — Gaoligunšanas ir Dasiuešanas. įsibrovusios į Indokinijos pusiasalį, Salvino ir Mekongo upe.
Tibeto kalnyno viduje, į šiaurę nuo Cangpo upės, gei mos kryptimi Tibetą kerta galingos Gangrio (Kailaso) ir N kalnų grandinės, europiečių literatūroje vadinamos Transh nijoje — Gangdisėčano kalnais. Tai aukšti kalnai, kurių ai žymiai prašoka 6 tūkst. m.
Toks aukštas Tibeto kalnynas pasidarė daugumos didžii lopšiu. Čia prasideda „Iš liūto nasrų ištekanti“ (Senge I upė, vingiuojanti Kašmyru ir Pakistane tampanti Indu, „Iš ištekanti“ (Langčen khabab) Langčeno upė, kuri Vakarų I ma Satledžu, „Iš povo snapo ištekanti“ (Manča khabab) M. Indijoje virsta šventuoju Gangu, ir „Iš arklio nasrų ištekai bab) Macango (Cangpo) upė. Nagču upė Birmoje tampa vi krašto upių — Salvinu. Susiliejus Dzaču, Ngomču ir Džiči deda Mekongas, tekąs Tailandu, Laosu ir Kambodža. Iš Sir Bajan Hara Ūlos kalnų, per aukštikalnių ežerus Džarin Nm teka Maču upė; tai viena didžiųjų Kinijos upių—Chvangcl nuošė prasideda Driču (Ulan Mureno) upė; tai didžiausia Jangdzė.
Tibete gausybė ežerų. Daugelis 4,5—5,5 tūkst. m viršum jūros lygio.
Patys tibetiečiai skyrė tris savo šalies landšafto tipus: rongą, arba slėnių dro, arba ganyklų, landšaftą ir czaną, arba dykumininius plokščiakalnius.
Neliesta (buvo), pirmykštė Tibeto gamta darė neišdildomą įspūdį europiečiams keliautojams. Jos didingumas bei grožis stebino ir pačius tibetiečius.
Aukštai viršuj iš pietų plaukia debesys,
Toli apačioj srūva tyros upės,
O tarp jų plevena erelis.
Glaudžiai susipynusios žolių žolės,
Sustingę medžiai šokėjų pozomis,
Khor ro ro — dūzgia bitės,
Čil li Ii — gardžiai kvepia gėlės,
Kiur ru ru — čiulba paukščiai .
Taip XI a. gimtąją šalį aprašinėjo vienuolis atsiskyrėlis ir didis poetas Milarepa.
