Kitoks dangus

KAS DEŠIMT LI* — KITOKS DANGUS

Tibete — kalnų, upių slėnių ir dykuminių plokščiakalnių krašte — ma­tomi ryškūs gamtovaizdžio ir klimato kontrastai ne tik tarp atskirų jo da­lių, bet ir tarp tos pačios vietovės aukštikalnių bei slėnių zonų.

Tibetiečiai savo kraštą dalino į tris svarbiausias sritis: Ujo-Cango sri­tį — centrinį Tibetą, plytintį tarp Ngario-Korsumo vakaruose ir Kukuno- ro; Kamo (Khamo), arba Dotodo, sritį — rytų ir pietryčių Tibetą, nusitiesusį nuo Kukunoro į rytus iki Maču (Chvangchės) aukštupio, ir Amdo, arba Domedo, sritį — šiaurės rytų Tibetą, nuo Maču upės iki Corten-Karpo. Tačiau Tibetas yra ir buvo dalijamas į daugiau sričių, kurių gamtines sąlygas toliau trumpai ir apibūdinsime.

Singio (Indo) ir Langčeno (Satledžo) aukštupiuose driekiasi vakariausios Tibeto sritys — Ladakas, kuris ribojasi su Kašmyru, Baltistanu ir Gil- gitu, ir Mažasis Tibetas, Ngaris-Korsumas, „Trys Ngario rajonai“—Gu­gė, Marjulas ir Purangas. Nors tų rajonų absoliutus aukštis didelis, kalnai čia nelabai aukšti, dažnai primena kalvas. Upės neplačios: Indas — 70 m, Satledžas — 50 m. Tibete Indą visur galima perbristi. Tos sritys pasižymi gėlo vandens gausumu ir geromis ganyklomis. Klimatas čia vidutinis. Vi­dutinė metų temperatūra Le (Ladake) +4,4 °C; vidutinė sausio temperatū­ra — 7—8 °C, liepos +15,2 °C. Vakariniame Tibete vasara šilta. Ngaris, pa­vyzdžiui, garsėja abrikosais ir žužubu.

Centrinė Tibeto dalis, kuri, tiesą sakant, ir vadinasi Bodu, prasideda toliau į rytus nuo Tisės upės bei Manasarovaro ežero ir tęsiasi abipus Cangpo (Bramaputros) krantų.

Cangpo slėnyje — dvi pačios svarbiausios Tibeto sritys: vakaruose Gangas su Šigacės ir Gjancės miestais ir U j is su Tibeto sostine Laša, esan­čia derlingame šiaurinio Cangpo intako, Kiču upės, slėnyje. Į rytus nuo Ujo srities, Cangpo žemupio linkui, yra Dagpo, Kongpo ir Njangpo sri­tys. Į pietus nuo Cangpo, toje vietoje, kur į ją šiaurės pusėje įteka Kiču upė, plyti Jarlungo ir Lhobrago sritys, patogios žemdirbystei ir garsėjan­čios daugybe miškų. Apskritai tų sričių klimatas palankus. Lasoje vidutinė sausio temperatūra 0°C, liepos +16,7°C. Čia auga apelsinai, bet neprinoksta.

Pietinio Tibeto ganyklos visą laiką gana žolingos. Cangpo slėnyje auk­siniai miežių laukai kaitaliojasi su užliejamomis pievomis, kuriose žaliuo­ja sodri žolė. Kalnų šlaitai apaugę kadagiais, sidabriniais kėniais. Miškais ypač garsėja Radenas, esąs į šiaurę nuo Lasos. Pievose marguoja daugybė gėlių, žemiau — visur gluosnių, tuopų, kiparisų giraitės, pasitaiko graiki­nių riešutmedžių, bambukų. Upėse ir ežeruose apstu žuvų, pelkėse ir upių užtakiuose — vandeninių paukščių. Ne veltui, pavyzdžiui, Nagču upės slėnis tibetiečių vadinamas „skanumynų žeme“, o pati upė—„gardaus vandens upe“.

Labai palankios sąlygos ryžiams auginti Kongpo srityje. Tai iš viso pa­laimingas kraštas, čia taip daug laukinių persikų ir abrikosų, kad jais daž­nai šeriamos kiaulės. Kuo toliau į rytus Cangpo slėniu, tuo palankesnis klimatas ir dosnesnė žemė. Greta Kongpo esantis Pojulo (Povo) rajonas, apaugęs nepalytėtomis giriomis su milžiniškais medžiais, siekia Jangdzės, Salvino ir Mekongo aukštupius, kur plyti turtingiausia Tibeto dalis — Kamo kraštas su Dergės, Njarongo, Sangeno, Cavarongo, Dzajulo ir kt. sritimis.

Čia, „mėlynose dangaus aukštybėse, stūkso uolėtos kalnų grandinės, tarp kurių glūdi labirintas tarpeklių su srauniai tekančiais upokšniais ir upeliais. Nepaprastai gražią, nuostabią harmoniją sudaro reginiai atšiau­rių uolų, kuriomis šen bei ten driekiasi vešlūs rododendrai, o kiek žemiau auga eglės, sumedėję kadagiai, gluosniai; dugne, slėniuose,— laukiniai abrikosmedžiai, obelys, raudonieji ir baltieji šermukšniai. Visa tai susi­maišę su gausybe įvairiausių krūmokšnių ir aukštomis žolėmis“.

. Slėniuose neretai — vidutiniškai karštas, subtropinis klimatas, nors apskri­tai, kaip ir pietų Tibete, temperatūra, ypač vasarą, priklauso nuo vietovės aukščio viršum jūros lygio. Camdo mieste, esančiame 3910 m aukštyje, vidutinė sausio temperatūra +0,5°C, liepos +18,1 °C. Kandine, esančiame 2560 m aukštyje, vidutinė sausio temperatūra +1,1 °C, liepos ,+ 18,1 °C. Tai turtingiausios ir derlingiausios Tibeto sritys.

Rytų Tibeto rajonus dažnai ištinka žemės drebėjimai. Dėl to vietos gy­ventojai sukūrė legendą, kad ši Tibeto sritis esanti kaip tik viršum galvos milžiniškos žuvies, Njadinbabos, laikančios visą žemę. Kartais, pavargusi belaikydama žemę, žuvis sujuda, pasukioja galvą, todėl rytų Tibete žemė siūbuoja dažniau ir smarkiau, negu kitose vietose.

Canjan Džamcas prisiminė tą legendą, jodamas paskutine perėja ir vos nepakliuvęs į akmenų griūtį,— pasileidus nuo gretimo kalno lavinai, kal­nai dūsavo ir vaitojo kaip per žemės drebėjimą.

Keturiolika dienų karavanas traukė į šiaurės rytus nuo Lasos ir ketu­rioliktą dieną, persigavęs per Nienčen Tanglą, atvyko į Nagču miestą. Canjan Džamcas buvo išgabentas iš Vidinio Tibeto ir dabar atsidūrė Išo­riniame Tibete, Bodčijuje. Dėl sniego tirpsmo kalnuose ir liūčių Nagču 15 upė patvino. Keliantis per ją, vanduo siekė arkliams iki balnų, o maži  arkliai su kroviniais per upę plaukte plaukė. Slėnį supo neaukštos kalvos. Canjan Džamcas apsistojo Sabdeno vienuolyne, kur trečiame aukš­te buvo laikomas specialus kambarys tam atvejui, jei atvyktų dalailamos ar pančenlamos.

Nagču stovi toje vietoje, kur susikerta daugybė kelių, einančių iš Mon­golijos ir Kinijos į Lasą. Gyvenvietė — nedidelė ir nešvari. Išsiskiria tik dviaukštis apygardos viršininko namas, priešais kurio duris, lauke, kabo rimbai nusikaltusiems bausti.

Greitai temo. Į kambarį slinko toks tirštas rūkas, kad, rodės, jį galėjai rankomis paliesti. Artėjo audra. Buvo tvanku, kažkur toli trankėsi perkū­nas. Vėjas stiprėjo. Užslinkusius debesis nutvieksdavo plykstelėjusių žaibų atšvaitai. Ir staiga aplink sudundėjo, visai šalia susvyravo kambario sie­nos ir grindys. Drebėjo kalnai, drebėjo pati žemė, krečiama galingų per­kūno smūgių. Skaidrūs vingiuoti žaibai perplėšdavo debesis, bet jie tuoj vėl susiglausdavo, apgaubdami dar tankesne tamsos marška visa, kas bu­vo po jais.

Pagaliau prapliupo lyti. Veržlūs srautai plūdo gatvėmis, nešdami krū­vas atmatų ir visokio šlamšto, paplaudami tvoras ir vidury gatvės išraus­dami gilius griovius.

Vienuolyno sienos patikimai saugojo nuo liūties. Kieme, pašiūrėje, skirtoje tarnams ir sargybai, degė ugnis. Keletas piemenų sėdėjo prie ži­dinio, ir vienas traukė dainą:

 

Šiandien atšuoliavo Gesero žirgas,

Šiandien patekės saulė,

Po ledyną vaikščios liūtas!

 

o kitas trepeno — šoko kažkokį šokį. Dainuotojo balsas stiprėjo, šlovin­damas Geserą, bet staiga kažkas pasakė: „Užsičiaupki Mongolai vienuo­lyne išgirs, ir mums bus riesta!“ Dainuotojas nutilo, sustojo šokėjas. Can­jan Džamcui pasidarė gaila, kad neišgirdo visos dainos apie Geserą, gaila paties savęs, tų savo dainų, kurių dar nespėjo sudėti, o dabar vargu ar su­spės. Ir kaip sunku šiame pasaulyje gera atriboti nuo bloga:

 

Kai numirsime, pragare kiekvieno Geri ir blogi darbai atsispindės Pragaro valdovo Jamos veidrodyje.

Ir jei čia gėris ir blogis Tiksliai neįkainojami, tai tegul Bent ten bus be klaidos!

Linkiu Jums sėkmės!

 

Ir kas žino, ar tos eilės, gimusios dabar, čia, nebus jo paskutinės eilės? „Linkiu sau sėkmės, sėkmės…“— mąstė Canjan Džamcas.

Lietus praėjo, vėjas išvaikė debesis, ir viršum kalnų bei slėnio patekė­jo didžiulis geltonas mėnulis. Paskui danguje viena po kitos pasirodė žvaigždės, tokios stambios ir ryškios, kokias galėjo matyti tik Canjan Džamcas praretėjusioje Tibeto kalnyno aukštybių atmosferoje ir kurių nie­kad nematydavo tolimų Mongolijos ir Kinijos lygumų gyventojai, sunkiai priprasdavę prie tokio svaiginamo aukščio. Jo laukė dabar jau nebeilga kelionė į Gumbumo vienuolyną Amdo srityje — ten, Tibeto šiaurės rytuo­se, kur visai kitokios žvaigždės.

Amdas… Šis Tibeto rajonas, iš pietų atribotas Bajan Haro kalnų gran­dinės, plyti aplink Kukunoro ežerą ir Maču (Chvangchės) upės aukštupį. Tai daugiausia ganyklų, gyvulininkystės kraštas, nors upių slėniuose čia irgi pasitaiko dirbamų laukų, o daugelio kalnų šlaitus dengia miškai. IX a. Tibeto ministras, pasiųstas į Amdą rinkti mokesčių, rašė apie dešimt šios srities gerovių: dvi geroves — dėl žolių, artimų ir tolimų ganyklų, dvi ge­roves— dėl žemės, ariamos žemės ir žemės, naudojamos namų statybai, dvi geroves — dėl vandens, geriamo vandens ir vandens laukams drėkinti, dvi geroves — dėl akmenų, naudojamų namams statyti ir girnoms kalti, ir pagaliau dvi geroves — dėl medžių, vartojamų dailidžių ir stalių dar­bams ir vartojamų kurui.

Amdo gyventojai buvo skirstomi į gyvenančius kalnuose, ripas, ir gy­venančius lygumose, thanpas, o šiaurėje gyvenusieji manjagai (tangutai) XVI a. Tibeto kronikoje buvo apibūdinami kaip „žolių žmonės“, rca-mi, ir „medžių žmonės“, šing-mi.

Šio rajono klimatas nepastovus ir gerokai skiriasi kalnų nuo slėnių. Slė­niuose, pavyzdžiui, kraštutiniame Tibeto

šiaurės rytų taške, Siningo mies­te, palyginti šilta — vidutinė sausio temperatūra — 6,5°C, liepos +18,1 °C, o pietinės Amdo dalies slėniuose klimatas netgi dar palankesnis, tačiau kalnų rajonuose ir greta Kukunoro ežero esančiose Caidamo (Sūriosios pelkės) lygumose žiema trunka šešis mėnesius, būna šalčių, o vasarą la­bai svyruoja paros temperatūra — rytais ir vakarais esti šalnų, o vidudie­nį karštis siekia +29°C. Vasaros metu kalnuose dažnai lyja, o Chvangchės aukštupyje neretai ir vasarą pasninga, oro temperatūra nu­krinta nuo 0° iki —10 °C. Oras sausas, dažnai tiek, kad „žolė… žiemą,— kaip pažymėjo N. Prževalskis,— daugiausia buvo tokia sausa, jog spau­doma subyrėdavo į dulkes, ir gyvuliai, pavyzdžiui, jakai, neretai būdavo priversti ne pešioti, o lyžčioti savo skurdų pašarą“ ,

Pusdykuminėse šiaurės rytų Tibeto plynaukštėse kadaise gyveno tremtiniai. Medžioti švilpikus ir maitintis jų mėsa, taip pat laukinių žolių šaknimis— tokia buvo jų dalia, sprendžiant iš to, kas pasakojama Gesero epe. Vis dėlto Amdas, jo slėniai ir ganyklos, taip pat pietų ir rytų Tibetas — viena tirščiausiai gyvenamų ir daugiausia pragyvenimo išteklių turinti Tibeto dalis.

Į šiaurę nuo Gangrio ir Nienčen Tanglos kalnagūbrių tiesiasi didelis plokščiakalnis — Cangtangas. Tai milžiniškas plato, perkirstas kalnų gran­dinių ir ypač vakaruose nusėtas druskingų ežerų. Šiaurės rytuose tas plokščiakalnis pereina į Caidamą — patį žemiausią visame šiaurės ir šiau­rės rytų Tibete žolingą pelkėtą rajoną su daugybe smulkių ežerų ir niekur neįtekančių upių, kurių didžiausi — Caidamo ežeras ir upė. Šiaurės ir šiaurvakarių Čangtango rajonai — rūsti akmeninga dykuma, nusitiesusi iš vakarų į rytus apie 2400 km, o iš šiaurės į pietus — 700 km. Vidutinis plato aukštis — 5 tūkst. m. Didžioji Čangtango dalis — kone be gyvybės, jame yra plačių, bet labai skurdžių ganyklų. Plokščiakalnio klimatas at­šiaurus. Vidutinė metų temperatūra — 5°C. Vasaros praktiškai nebūna. „Vasaros“ mėnesiais, kai dažnai iškrinta gausių kritulių, dieną temperatū­ra pakyla virš 0 °C, bet ir tais šilčiausiais mėnesiais naktį užšąla vanduo. Keliautojui prieš akis šiaurės Tibete atsiveria nykus vaizdas: „Užpelkėjusi lyguma nyksta tolumoje tarp nuolaidžių moreninių kalvagūbrių. Jų šlai­tus lyg leopardo kailis dengia išdžiūvusi ruda žolė su išsimėčiusiomis ma­žaūgių krūmokšnių dėmėmis. Tarp Tibeto viksvos kuokštų, dengiančių lygumą, baltuoja begaliniai liūčių nuskalauti rieduliai“.

Landšaftas darosi dar rūstesnis vykstant šiaurės ir ypač šiaurės vakarų kryptimi. Čia daugiausia matyti vienoda, akmenuota, skaldos prisėta dy­kuma su kai kur styrančia Tibeto viksva ir nedideliais žemaūgiais krūmy­nais upelių ir ežerų pakrantėse.

Cangtange gyvena svarbiausias šiaurės Tibeto faunos atstovas — lau­kinis jakas, arba „jautis nebylys“, nes jis ne baubia, o tiktai kriuksi,— išvaizda panašus į naminį jaką, bet stambesnis ir nuožmesnis. Laukinis jakas — gražus gyvulys, juodas kaip derva, papurusia juoda uodega, išdi­džios laikysenos, dailiai išlenktais smailiais ragais ir balta dėme kaktoje. Nors laukinis jakas paplitęs visame Tibete, išskyrus pietryčių Kamą, kur jam per karšta, svarbiausias jo arealas — Cangtangas. Akmenuoti slėniai ir sunkiai prieinami kalnų šlaitai — mėgstamos jo gyvenimo vietos. Lau­kinio jako liežuvyje yra ypatingos, užriestos raginės antaugos, padedan­čios nuskabyti ir suvatuloti šiurkščius augalus ir samanas.

Taigi Tibetas — šalis, kur esama kuo įvairiausių klimato zonų: beveik subtropikų pietryčiuose ir šaltų akmenėtų pusdykumių šiaurės vakarų aukštikalnėse su žemaūge augmenija. „Čia kas dešimt Ii — kitoks dan­gus“,— rašė XVIII a. kinų keliautojas.  Tačiau gamtinės sąlygos skirtingos ne tik įvairiose Tibeto vietovėse. Čionai, kaip, beje, ir kiekvie­noje kalnuotoje šalyje, galima matyti tuos pat vertikalius klimato pakiti­mus — nuo artimo subtropiniam daubose iki primenančio tundros klimatą aukštai, kalnuose. Pagrindinės Tibeto klimato zonos pagal jų atšiaurumo laipsnį eina nuo šiaurės vakarų į pietų rytus. Tibeto kalnyną, kaip spėja- ma, apgyveno pietryčių augmenija. Iš ten atkeliavo ir pagrindinis Tibeto varpinis augalas — miežis.

Senovėje ir viduramžiais, kurių bruožų Tibete faktiškai buvo iki pat XX a. vidurio, tibetiečiai manė, kad kažkada, dar iki pasirodant čia žmo­gui, Tibetas buvo vienas didelis ežeras ar jūra; kuri pamažu išdžiūvo, bet iš jos susidarė daugybė ežerų. Pasak padavimo, ežeras, kur pirmasis Tibe­to monarchas Songcen Gampas pasistatydino pirmą šventyklą, Džokangą, Lasoje, buvo ir širdis demono, su kuriuo tibetiečių protėviai tapatino rūs­čią ir laukinę Tibeto žemę. Sutramdyti piktąjį demoną — įveikti sunkiąją Tibeto žemę, ją civilizuoti — toks uždavinys iškilo tibetiečių protėviams, ir jie su juo susidorojo, įrodydami, kad žmogus — stipresnis už bet kurį gamtos demoną.

Tibeto teritorijos plotas — 3 mil. 800 tūkst. km², bendras krašto gyven­tojų kiekis 113,5—4 mil., kai kieno nuomone —iki 6 mik žmonių . Kinų duomenimis, Tibeto autonominiame rajone, neapimančiame visos Ti­beto teritorijos, gyvena 1 mil. 270 tūkst. žmonių.

Tibetiečiai gyveno ir gyvena

 

Vidury Dangaus,

Žemės skrituly,

Šalies širdyje,

Ledynų karoliuose —

Visų upių versmėj.

Aukšti kalnai,

Tyra žemė,

Nuostabi šalis!

 

* LI- ilgio matas, 0,5 km.