Senoji Tibeto Bon religija

SENOJI TIBETO RELIGIJA- BON.
Bono šaknys buvo senos šamanistinės ir ma­ginės tradicijos. Žodis bon reiškia ir „religiją“, ir „Pagrindinį įstatymą“, ir „šventiką“. Juo buvo vadinama ir valstybė.
Pasak legendų, tibetiečiams šį Pagrindinį įstatymą atnešė Mokytojas Šenrabas Mivo (Šen tibetiečių kalba reiškia „dangiškąjį“, rab – „aukščiausiąjį“, mivo – „didį žmogų“). Sakoma, kad šis išminčius atvyko iš Žang-Žungo šalies, Tibeto kultūros ir kalbos lopšio. L. Gumiliovo manymu, bonas buvo išpažįstamas ne tik Tibete, bet ir pietvakarių Kinijoje, ir Himalajų šlai­tuose, ir galbūt net turėjo įtakos kai kurių Sibiro tautų maginiams kultams.
Pasakojama, kad Bono karaliai nusileisdavę kopėčiomis arba „mu“ virve iš dangaus, o že­miškajai egzistencijai pasibaigus tuo pačiu keliu sugrįždavę iš kur atėję. Valdovui gyvenant žemėje, vienas „mu“ virvės galas būdavo pririštas prie jo viršugalvio, o antrasis baigdavosi kažkur dangiškose sferose. Taip buvo palaikomas ryšys tarp žmogaus ir dievybių. Kita legenda byloja, kad pirmasis Bono karalius Njatris pabėgo iš Mahabharatos karo. Ateinantį per kalnus jį pamatė piemenys, palaikė dievu ir davė titulą tsempo – „galingasis“. Devintasis karalius ne­tyčia kardu perpjovė kopėčias arba „mu“ virvę ir nebesugrįžo į dangų. Taip prasidėjo nauja epocha, nes dangiškiesiems Tibeto valdovams prireikė kapų žemėje.
Visų pradžių pradžia bono kosmogonijoje buvo laikomas Kosminis kiaušinis, iš kurio atsi­rado visi pirmapradžiai elementai: tuštuma, žemė, vanduo, ugnis, vėjas, dievai, demonai, žmo­nės ir gyvuliai. Pasak kitos legendos, egzistavo beformis ir nerealus pasaulis, nei būtis, nei nebūtis, – persmelktas Tuštumos. Čia stebuklingai, tiesiog iš nieko atsirado žmogus, kuris va­dinosi „Tas, Kuris Sukurtas kaip Būties Valdovas“.
Bono kosmogonijoje skiriamos trys pagrindinės sferos: Lha- dangiškoji, apimanti erdvę, orą, vėjus; Njan – žemiškoji; Lu, kuriai priskiriami vandens ir požemio pasauliai. Jas jungia Pasaulio medis, kuris taip pat yra tarsi Kelias stichijas valdantiems magams. Pagrindinis bono filosofijos principas yra Kosminis įstatymas, Tendrel, teigiantis, jog visut visa šiame pasaulyje yra susiję nenutraukiamais ryšiais. Tikėjimas amžina, pirmaprade kosmine išmintimi, mikro­kosmo ir makrokosmo harmonija būdingas daugeliui pirmykščių kultų, tarp jų, pavyzdžiui, Amerikos indėnų, bei kitoms religinėms sistemoms – japonų šintoizmui, kinų daoizmui. Spė­jama, jog kai kurias magines apeigas bonas perėmė iš Irano žynių. L. Gumiliovo manymu, šviesą, džiaugsmą ir vitališkumą šlovinantis tikėjimas, kurį skelbė Šenrabas Mivo, buvo… Mit­ros kultas: „Romėniškasis mitraizmas, nugalėtas krikščionybės, priklauso istorijai, tačiau ti- betiškasis, pasivadinęs bonu, gyvas ir šiandien“.
Dieviškasis pradas bone vadinamas Ješen. Je reiškia „pirmapradį“, šen – „protėvį“ ar „didį dvasinį draugą“. Ješenai yra tarsi gamtos jėgų ir protėvių vienybė, savotiškas gnosis – amžino pirmapradžio pažinimo – simbolis. Ješenų I sąjungininkų ir globėjų – pagalbos galima prisi­šaukti tam tikru būdu tariant dievybių ir savo vardus bei gausiai aukojant.
Bonas pasižymėjo ir ypatingu antropocentrizmu. Visa, kas tik yra žemėje, danguje ir vande­nyse, tarnauja žmogui, jo poreikiams. Saulė šviečia, kad žmogų šildytų, lietus lyja, kad teiktų atgaivą ir derlių, žvėrys veisiasi, kad jų mėsa būtų galima misti, o kailiais i apsirengti… Tai derlingumo, gausos, gamtos garbinimo, pasitikėjimo bei susiliejimo su ja filosofija, kurią da­bar galėtume pavadinti ekologine filosofija. Ji gyvavo ilgus šimtmečius, nesunyko ir klestint budizmui. „Tam tikra prasme visi tibetiečiai ir šiandien tebėra bono išpažinėjai“, – sako Čog- jamas Trungpa.
V a. bono pasaulėžiūroje įvyko savotiškas skilimas, siejamas su jau minėtu devintuoju ka­raliumi Trikumu, veikiau – su jo nužudymu. Pasak legendų, iki tol kiekvieną žmogų saugoję du dievai – „Dievas Žmogus“ (Pho Lha) ir „Dievas gynėjas“ (Da Lha), – kurie tupėdavę ant jo pečių. Vyriausiasis Trikumo ministras, norėdamas nužudyti karalių, pirmiausia turėjo pašalinti jo dieviškąją apsaugą.
Piktadarys ant dešiniojo valdovo peties užmetė pastipusią lapę, o ant kairiojo – nugaišusią pelę. Dievai išsigandę nuskrido, ir Trikumas buvo nužudytas. Pasa­kojama, kad senieji bono šventikai nežinoję, kaip laidoti žuvusius nuo kalavijo, ir tada į Tibetą atėję paslaptingi „bonpo laidotuvininkai“. Jie turėję įvairių maginių galių: mokėję skraidyti, pajungti sau ugnies dievybes, nusakyti ateitį, pjauti geležį paukščio plunksna ir daugybę kitų dalykų. Vėliau su jais, pavadintais „juodaisiais bonpo“, itin aršiai kovojo budistų dvasininkai. Net ir šiandien tibetiečiai senukai sveikindamiesi iškiša liežuvį, taip parodydami, jog nesiver­čia juodąja magija. „Juodųjų bonpo“ ir liežuvis būdavęs juodas, o senais bono ir budizmo ne­santaikos laikais specialios brigados tikrindavusios visų kelyje sutiktų ar pro miesto vartus įeinančių žmonių liežuvius.
Bonas, kaip ir kiti šamanistiniai tikėjimai, nedaug reikšmės teikė dorumui ar pamaldumui ir nelaikė jų sielos išganymo priemonėmis. Svarbiausia-žmogaus jungtis su visagaliais dievais, ne tik globėjais, bet ir baudėjais. To buvo siekiama pasitelkus magiją- Bono šventikai sukūrė ir prak­tikavo daugybę maginių apeigų. Kai kurias bono apeigas vėliau sau pritaikė budistai.

Tibeto Bon

Dievams Iha, kurie nemėgo gerų darbų daryti veltui, skirtos apeigos vadinosi  Jhasang. Daž­niausiai jos būdavo atliekamos ant aukščiausių kalnų Žmonės kurdavo  kvapių kadagio ar kedro šakų laužus, kurių dūmai tarsi baltos vėliavos atkreipdavo  ješenų ir Iha dėmesį. Į ugnį mesdavo aukas: tris baltas (pieną, kefyrą ir sviestą), tris  saldžias (medų, degintą cukrų ir cukraus kristalus), tsampą – skrudintus miežių  miltus, sumaišytus su arbata arba alumi. Dar ir dabar tibetiečiai taip pat aukoja  budistinėms dievybėms ir su „trimis baltomis aukomis“ pasitinka Jo Šventenybę  Dalai Lamą.
Aukų laužo dūmai perduodavo visas žinias, maldas ir prašymus trijuose – dangaus,  žemės bei požemio – pasauliuose gyvenančioms dievybėms. Yra 9 pagrindinės bono  dievybės, su ku­riomis vienaip ar kitaip tenka bendrauti žmogui. Kaip jau minėjau, jos ne tik globojo, bet ir baudė. Ne vietoje pastatytas namas, nukirstas medis, nuritintas akmuo ar užterštas vanduo galėjo-supykdyti ten gyvenančius ješenus ir Iha. Taip žmogus užsitraukdavo jų kerštą. Beje, ir šiandien Tibeto medicina, besiremianti tantrine budizmo tradicija, daugelio ligų priežastimi laiko kaip tik tokius nusižengimus gamtai ir mistinių būtybių pasauliams.
Pirmoji šių devynių yra Lu, vienintelė moteriškos prigimties dievybė, globojanti moteris ir siejama su vandenimis bei mėnuliu. Įsiutinta Lu bausdavo odos Hgomis, raupsais ir reumatiz­mu. Ugnies dievas Tsenas – greičio įsikūnijimas. Jis laiminęs aktyvią veiklą ir ypač buvęs pa­lankus griovėjams. Supykęs jis galėdavęs akimirksniu įsigauti į savo priešo kūną per burną ar analinę angą. Tseno galybė stodavo saulei leidžiantis, tuo laiku su juo būdavę įmanoma susi­durti. Tsenas – karių ir plėšikų globėjas.
Tamsos valdovas vadinosi Du. Bloga lemtis ištikdavo tuos, kurie pasipainiodavo jo kelyje. Du šuoliuodavo ant žirgo, prie balno prisirišęs didžiulį, pilną nuodų vynmaišį ir juodą lentą, kurioje buvo surašyti aukų vardai. Jį traukė irimas, puvimas irtos vietos, kuriose kaupiasi atliekos.
Therangas, lietaus valdovas, globojo vaikus ir… kalvius. Jis gyveno uolose, akmenyse, pele­nuose ir lošimo kauliukuose. Čiungla rūpinosi turtu ir turčiais, o supykdytas baudė opomis, piktžaizdėmis ir augliais. Jis buvo siejamas su žemės elementu ir buvo žymus tuo, kad kartais vemdavo brangakmeniais.
Tibeto valdovų ir kultūros globėjas vadinosi Njenas. Jo stichija – kalnai. Moteriškoji Njeno palydovė valdė orą ir audras. Įžeista ši dieviškoji pora bausdavo dideliu fiziniu silpnumu arba sukeldavo nesantaiką šeimoje.
Za, psichinės energijos įkūnytojas, globojo magus ir burtininkus. Jis valdė audras, krušas, žaibus, amalą, turėjo didžiulę bumą savo pilve, o jo visas kūnas buvo nusėtas daugybės akių. Sutrikdytas Za užleisdavęs epilepsijos priepuolius ir beprotybę.
Karo dievas Drala pasirodydavo gaubiamas raudonų debesų. Savo aukoms jis siųsdavo ap­linkinių patyčias, skandalus, nemigą, košmarus, o kartais keršydavo baisiausiu dalyku – atim­davo sielą – la. Jis nepakentė bailių ir buvo lyg bebaimiškumo įkūnytojas, globojantis visus, tarp jų ir Dvasios, karius.
Pasak bono, kiekvienas žmogus turi savo energijos lauką, kuris gyvuoja tol, kol šis gyvena. Žmogui mirus jis tiesiog ištirpsta ore. Naujagimis įvairiais ryšiais susisaistydavo ne tik su savo tėvais, giminėmis, namais, bet ir su visa aplinka. Kiekviena šeima turėjo savo medį, kalną, ežerą, saugančius visų jos narių gyvybines galias. Naujagimiui būdavo skiriamas turkio ak­muo ypatingame šeimos vėrinyje ir paslaptingas „sielos puodelis“. .
Kasdieniame šeimos gyvenime svarbus buvo namų, arba vidaus, dievas Nang Lha su kiau­lės galva, žmogaus kūnu ir tridančiu skeptru rankoje. Įvairiais metų laikais Nang Lha namuose pasirinkdavo vis kitą vietą, todėl reikėdavo gerai žinoti, kur-jis apsigyveno, kad neužimtum jo erdvės ir neužsitrauktum rūstybės. Labai atsargiai derėjo elgtis ir su namų židinio dievu Ghab Lha. Taigi tokių kaprizingų ir įžeidžių dievų akivaizdoje žmogus turėjo būti itin atidus. Taip tebėra ir šiandien. Tibetiečių budistų namuose jumis pasibaisės, kai nuspręsite džiovinti batus prie židinio, ir kils tikra panika, jei pasišovę išplauti grindis čiupsite kibirą, kuriuo atneštas vanduo išpilstomas aukojant altoriaus dievybėms.
Dievybių bei dvasių kerštas – siaubingos ligos. Piktieji gaivalai pirmiausia stengiasi susil­pninti žmogaus gyvybinę energiją, jo budrumą, sukelti melancholijos priepuolius ar depresiją. Taip tiesiami keliailemiamam puolimui, norint pagrobti sielą – la. Netekus la, žmogaus gyvy­binę’energiją – šok greit sunaikina įvairiausios ligos. O la stiprina dievybių, dvasių ir požemio gyventojų – nagų galią, yra lyg jų „maistas“.
Žmogus galėdavo atgauti savo sielą, tam reikėdavo pasitelkti magiją. Pagrobėją būdavo ban­doma prisivilioti turkio akmenimis iš „šeimos vėrinio“ ar „sielos puodeliais“, siūlant juos mai­nais už žmogaus gyvybę. Kiti statydavo miniatiūrinius namelius – do, kviesdavo dvasias juose apsigyventi ir apleisti ligonio kūną. Neretai iš spalvotų vilnonių siūlų buvo kuriamos erdvinės, į lietuviškus vestuvinius „sodus“ kiek panašios konstrukcijos, į kurias lyg į spąstus turėdavę įkliūti žmogaus sielos grobikai. Tokių mistinių spąstų, jau atlikusių savo magines funkcijas, ir šiandien mėtosi prie Tibeto tremtinių gyvenviečių.
Nuo gimimo ligi pat mirties žmogaus gyvenimas buvo susijęs su šiomis dievybėmis. Kūdikio gimimas buvo laikomas ypač šventu, magišku įvykiu. Bono tradicija teigia, jog visos gyvos būty­bės turi sąmonę – sem, gyvybinę energiją – šok ir sielą – la. Kūdikio la gimsta tada, kai šis palieka motinos įsčias ir nupjaunama virkštelė. La buvo siejama su pienu, kurio balta spalva reiškė geru­mą, švarą ir dieviškumą. Pienas buvo būtinas visų bono ritualų elementas. Šitai perėjo į budizmą, o ir dabar kai kurie Tibeto orakulai, ypač moterys, ruošdamiesi transui geria daug pieno.
Pradėjus plisti budizmui, visus bono sekėjus imta vadinti „juodaisiais magais“ ar „juodo­sios religijos tarnais“. Jie buvo persekiojami ir daugelis gelbėdamiesi traukėsi į atkampias Hi­malajų vietoves. Tačiau ilgainiui senoji Tibeto religija sugebėjo ne tik prisitaikyti prie budiz­mo, bet ir kai ką iš jo perimti. Bono šalininkai, remdamiesi budizmo pavyzdžiu, sukūrė savo kanoną, kuriame buvo dvi dalys: 140 raštų tomų pirmojoje ir 160 antrojoje dalyje. Bonas į savo doktriną įtraukė mokymą apie Nušvitimą, pasisavino daugelį budistinių simbolių, o kai ku­riuos pakeitė savais, pavyzdžiui, vadžrą – pagal laikrodžio rodyklę besisukančia svastika. Na, o budizmas įtraukė į savo panteoną daugelį bono dievybių. Senosios Tibeto religijos atšaka, su­gebėjusi sugyventi su naująja, buvo vadinama „Baltuoju bonu“. Bet buvo ir „Juodasis bonas“, išsaugojęs kur kas daugiau magijos ir šamanizmo. Tačiau jis paveikė Tibeto budizmą. Net dabartinėse ritualinėse maldose, ypač susijusiose su egzorcizmo ritualais, girdėti tokios eilutės: „Juodasis bonpo, mušantis magišką būgną, sukantis raudonai mėlyną laidynę, sutramdyk tuos, kurie sėja nesantaiką!“
Apie bono įtaką vėlesnei Tibeto kultūrai ir budizmui tyrinėtojai reiškia įvairių, net priešin­gų nuomonių. Vieni teigia, kad įsitvirtinus budizmui bonas tiesiog natūraliai sunyko, liko vos keletas jo sekėjų, kurie iš kartos į kartą perduoda savo religiją ir ją nevaržomai praktikuoja ligi mūsų dienų. Kiti tvirtina, kad bonas buvo tikrosios, stipriosios Tibeto šaknys, kurių netekęs jis prarado jėgą ir valstybingumą. Pastaruoju metu kai kurie, ypač tremtyje gyvenantys, jauni ti­betiečiai pacifistines budizmo pažiūras, mielaširdystės ir nesipriešinimo blogiui doktriną lai­ko visų Tibeto nelaimių priežastimi. Pasak jų, didžioji Tibeto imperija žlugo tuomet, kai 842 m. budistų vienuolis rituališkai nužudė paskutinį bono karalių Langdarmą.
Daugelio tyrinėtojų nuomone, bono ritualinė magija padarė didžiulę įtaką Tibeto budiz­mui. Žymus XVIII a. mokytojas Thukanas Čiokjis Njimas rašė: „Bonas yra taip susimaišęs su budizmu, o budizmas su bonu, kad mano analitinė akis nepajėgia įžvelgti tarp jų jokio skirtu­mo“. Budizmo tyrinėtojas D. Snellgrovas sako: „Boną drąsiai galima laikyti tikrąja Tibeto reli­gija. Bėgant amžiams, jis perėmė iš budizmo viską, bet neatmetė nieko savo, todėl tapo viską persmelkiančia tikrąja Tibeto religijos forma“. Tibetologas Samtenas G. Karmajus pažymi, jog „1300 metų amžiaus budistinė Tibeto kultūra yra jauna, lyginant su senąja bono civilizacija“.
Tibeto Dalai Lamų požiūriai į bono išpažinėjus buvo gana įvairūs. Pavyzdžiui, V Dalai La­ma savo ediktuose boną traktavo kaip vieną iš nacionalinių Tibeto religijų ir kilus reikalui tar­davosi su bono burtininkais ir maginių apeigų specialistais.
Tačiau dažniausiai aukščiausioji Tibeto valdžia buvo labai priešiška bonui ir jo sekėjams.
Tibeto tremtinių bendruomenėje boną išpažįsta nedaug žmonių. Jų svarbiausias centras Taši Menri Lingas yra Dolandži vietovėje, Indijoje. Čia kartais apsilanko ir Jo Šventenybė XIV Dalai Lama. Jis žavisi filosofinėmis bono vienuolių diskusijomis ir dalyvauja religiniuose ritualuose, užsidėjęs apeiginę bono šventiko kepurę ir laikydamas simbolinį Šenrabo Mivo skep­trą. Gal tai kiek erzina budizmo puristus, bet suteikia džiaugsmo daugybei tibetiečių tiek trem­tyje, tiek pačioje Sniegynų šalyje.
Parengta pagal: J. Ivanauskaitės užrašus