Sidharta Gautama – BUDA
Maždaug prieš 2500 metų, Indijoje gyveno žmogus vardu
Sidharta Gautama
. Nors jis užaugo karališkoje aplinkoje, apsuptas turtų ir komforto, tačiau pamatęs, kad žmonės ir kitos būtybės patiria kančias ir žaloja vienas kitą, kovodami už išlikimą, jis susirūpino kaip užtikrinti visų būtybių gerovę. Sidharta nuolat mąstė, kaip visos būtybės galėtų gyventi be kančių ir konfliktų.
Buda
Siekdamas išspręsti šį klausimą, jis atsisakė savo prabangaus princo gyvenimo ir pats leidosi ieškoti atsakymo. Šešerius metus jis ieškojo ir bandė įvairiais būdais įgyti suvokimą, kurio jis siekė. Kai Sidhartai buvo 35 metai, jo pasišventimas ir atkaklumas buvo apdovanoti.
Gautama suprato, kad visi reiškiniai pasaulyje yra tarpusavyje susiję ir sudaro tarpusavio paramos tinklą. Tarpusavio ryšiai šiame tinkle yra tokie platūs ir painūs, kad tariamas vieno objekto atsiskyrimas ir išsiskyrimas iš kitų yra ne toks realus, kaip gali atrodyti. Todėl, visos būtybės yra vienodai reikšmingos, nes jos visos atlieka savo nepakeičiamą vaidmenį begaliniame tarpusavio ryšių tinkle ir nėra tokių būtybių, kurios nusipelnytų ypatingo reikšmingumo.
Jis taip pat suprato, kad apgaulinga „nepriklausomo aš“ sąvoka vystosi ir stiprėjadėltarpusavio ryšių tarp visų dalykų nesuvokimo. Šio „nepriklausomo aš“ troškimas įsitvirtinti ir jo kova už išlikimątampajo paties kančių ir kančių, kurias jis sukelia kitiems, šaltiniu.
Buda
Gautama suprato, jog siekiant išsilaisvinti iš šios apgaulingos ir žalingos „atskiro aš“ idėjos, būtina pakeisti minčių ir elgesio įpročius, kurie sukelia atsiskyrimo ir skirtingumo iliuziją. Jis suprato, kad paprastas kitų būtybių bei daiktų vertinimo ir branginimo veiksmas padeda atkurti „aš“, susijusio su kitais jausmą, ir, tuo pačiu metu, padeda stiprinti esminės visų būtybių vienybės suvokimą. Tačiau jis taip pat suprato, kad atsiskyrimu ir skirtingumu pagrįsta elgsena yra tokia įprasta, kad reikia nemažai pastangų, norint ją tikrai įveikti. Nepaisant to, kad iššūkis buvo sunkus, jis aiškiai matė galimus kelius ir jų galutinius tikslus. Paprastai sakant, kuo daugiau gyvos būtybės prisiriša prie „atskiro aš“ sąvokos, tuo daugiau kyla kančių, sunaikinimų ir konfliktų. Iš kitos pusės, kuo daugiau gyvos būtybės siekia rūpintis kitomis gyvomis būtybėmis, tuo labiau jos gali sumažinti kančias ir aplinkos naikinimą. Jei tokios rūpinimosi pastangos bus nuolatinės ir nenutrūkstamos, tuomet vieną dieną iš tikrųjų bus galima pilnai patirti vienybę su visomis būtybėmis.
Sidharta Gautama pasiekė šį aukščiausią patyrimo lygį ir giliai suprato „priklausomos atsiradimo (kilmės)“ dėsnį, kuris apibūdina tarpusavio ryšių prigimtį ir jų veikimo būdą. Jis pamatė, kad „nepriklausomas aš“, nesusijęs su kitais, yra iliuzija ir kad ji sukelia kančias. Jis suprato, kad žmogus gali išsilaisvinti iš šios iliuzijos ir įveikti kančias, pakeisdamas savo mąstyseną ir elgesį. Tai pasiekęs, jis įgijo neribotą, visas būtybes apimančią užuojautą ir tapo žinomas kaip Šakjamuni (Šakjų genties išminčius), Buda, „Nubudęs“.
