Šventas kalnas

 Šventas kalnas – mistinis žemės centras

 

Kalnai tibetiečiams yra ne tik įprastinė peizažo detalė, bet ir Jėgos vieta, pačios gamtos sukurta šventovė ir dievybės buveinė. Kaip rašė M. Eliade, visos senosios religijos turėjo bent vieną tokią garbinamą viršukalnę, simbolizavusią Pasaulio Ašį – Axis Mundi, Kosminę Koloną -Universalis Col n m no, Žemės Bambą – Omphalos, Laiptus į Dangus Vartus į Dievų Valdas, Lyg menų Trūkį, atveriantį slaptus kelius ne tik į aukščiausiuosius sandus, bet ir į žemutines sritis, mirusiųjų ir dvasių erdvę. Religingam žmogui šventas kalnas yra tarsi Kosminis Stulpas, stovintis Visatos centre ir jungiantis tris sandus – chtoniškąjį, žmogiškąjį bei dieviškąjį. Mesopotamijoje toks buvo vadinamasis „šalnų kalnas“, Irane – Heraberaitis, Palestinoje – Garizimas, Kinijoje – Tai šanas, Australijoje – aborigenų garbinta Erso uola. Judėjams Pasaulio Ašis yra Sinajus, krikščionims – Golgota, hinduistams, džainams, hono išpažinėjams ir budistams -Kailašas.
Kailašas Himalajų mastu nėra aukštas kalnas – „tik“ 6714 m virš jūros lygio, tačiau net keturių religijų atstovams jis tapo vienu iš svarbiausių piligrimystės tikslų. „Ramajanoje“ rašoma: „Neužtektų ir šimto ilgų dieviškųjų amžių Himalajų šlovei apdainuoti, nes niekur nerasi kitų tokių kalnų kaip Himalajai, mat juose yra šventasis Kailašas ir Manasarovaro ežeras“.
Budistai KailaŠą tapatina su Meru kalnu, stovinčiu Kosminės mandalos centre, ši mandala dažnai vaizduojama didžiųjų Tibeto vienuolynų freskose. Sakraliniuose tekstuose ji aprašoma kaip milžiniškas apvalus indas, kurio sienas sudaro aukšti plieno kalnai. Jis yra sklidinas vandens – Kosminio okeano. Centre yra Axis Mundi – Meru, arba šumeru, kalnas, piešiamas kaip apverstu smaigaliu Žemyn laiptuota piramidė. Aplink plokštumą kalno viršūnėje sukasi saulė su mėnuliu, šumeru supa septynių aukso kalnų grandinė, perkirsta septynių jūrų. Keturiomis pagrindinėmis kryptimis guli keturi kontinentai. Rytuose – pusmėnulio formos Lupakas, pietuose «trapecinis Dzambulingas, vakaruose – apvalus Valangčo, Šiaurėje – keturkampis Dra-m in jenas. Visi keturi turi po dvi palydovines salas tokios pat formos kaip ir pats žemynas. Pasak budistinės kosmologijos, mes gyvename Dzambulinge – Rožėmis Žydinčios Obels žemyne. Medis, kurio vardu pavadintas visas kontinentas, pasak legendų, auga prie Manasarovaro ežero, netoli Kailašo kalno. Medį gali regėti tik nušvitusieji.

Po Meru kalnu yra Neįveikiamasis pragaras, kuris bus tol, kol gyvuos pati Kosminė mandala. I jį patekusieji pasmerkti amžiams Čia pasilikti. Neįveikiamąjį supa kiti pragarai, į kuriuos pakliūva ir vėl ištrūksta sumsaros ratu besisukančios nuodėmingos būtybės. Ten, kur kalnas išauga iš Kosminio okeano, gyvena alkanos dvasios, ant apatinių piramidės pakopų – žmonės, aukščiau – pusdieviai, bergždžiai besistengiantys pasiekti viršūnę – dievų valdas. Virš Meru yra dar viena apversto kūgio formos struktūra, kurioje esti Budos, bodhisntvos ir kiti nušvitušieji Geografinę ir metafizinę šios mandalos prasmę galima interpretuoti labai įvairiai, ieškant atitikmenų tiek šio pasaulio ar dangaus kūnų žemėlapiuose, tiek išoriniame žmogaus pavidale. tiek jo subtiliajame kūne.
Tibetiečiai Kailašą vadina Kangu Rinpoče – Sniegynų Brangakmeniu, arba Tise. Pasak vienos legendos, Kailašas į Tibetą atkeliavo iš kažkokios kitos šalies, galbūt iš metafizinio, ne šios žemės, lygmens. Pranašystės byloja, kad Kalijugai baigiantis šis kalnas išskris atgalios, ten, kur ir buvęs. Kad taip neatsitiktų ir kad net visiško nuopuolio laikams atėjus Kailašas stovėtų Tibete, skleisdamas apvalančią, gydančią, transformuojančią galią* Buda Šakjamunis čionai atvyko su 500 mokinių – arbatų ir prikalė Tisę „amžinomis vinimis“ – savo šventų kojų įspaudais, kuriuos atidus piligrimas gali regėti ir šiandien. Žmonės, bijodami, kad Kangas Rinpočė neprasmegtų į perpildytus, staiga atsivėrusius pragarus, jį „pritvirtino“ keturiais Maldos vėliavų stulpais – tartomis.
Pasak kitos legendos, Kailašas atsirado podraug su visu likusiuoju pasauliu toje pačioje vietoje, kur ir dabar stovi. Pradžių pradžioje buvo vien tik Tuštumoje ūžaujantys įvairiaspalviai kosminiai vėjai Raudonos vėtros Įskėlusios ugnį. Susitelkę į auksinius debesis dūmai prapliupo lietumi, ir taip atsirado baltas apvalus vandenynas, kuriame susiformavo geltona kvadratinė žemė, o smaragdinis vėjas, sukęsis kūgio pavidalo sūkuriu, staiga sustingo ir virto KaOašu. Žmonės susirūpino, kad šis vėjų pagimdytas masyvas vėl vėju nevirstų, tad, kaip ir kitose legendose, įvairiais magiškais būdais jį pritvirtino prie žemės.
Sakralių teritorijų, tokių, kaip kalnai, ežerai ar kitos Jėgos vietos, „prikalimą“ arba „prisegiau“ budizmas paveldėjo iš bono. Žemė „prispaudžiama“ kalnais, kalnai „prisegami“ mistiniais ritualais ir materialiais objektais – šventyklomis, stupomis, Maldos vėliavų stulpais, akmeniniais obeliskais – doringais ar net nomadų palapinių ašiniais, Axis Mundi simbolizuojančiais stulpais. Pasak K. Dowmano, tai yra tarsi „akupunktūrinės adatos žemės kūne“, gydančios ir subalansuojančios energetinius gamtovaizdžio taškus.
„Prikaltas“ buvo ne tik Kailašas. Šventas Tsibri kalnas „pritvirtintas“ keturiais kapinynais. Amnje Mačeno kalnynas, pasak pranašysčių, turėjęs išskristi į paralelius pasaulius vos kinų invazijai prasidėjus, buvo „segamas“ prie Tibeto įvairiausiomis apeigomis, užuot pradėjus pasipriešinimo okupantams kovą fiziniu lygmeniu… Tačiau tibetiečiai tiki, kad brutalus kasdienis veiksmas neįstengia harmonizuoti chaoso ir sutramdyti visur esančių pykčio gaivalų. Tik magija, vidinis žmogaus dvasios veiksmas, turi tikrąją perkeičiančią galią. Ši taisyklė susijusi su visomis gyvenimo sritimis, taip pat ir su piligrimystėmis po šventas kalnų vietas, tibetiškai vadinamas njeri
Tibetiskos piligriminių kelionių knygos – njejikai maldininkams primygtinai pataria „nevirsti tiesiog keliautojais, įspūdžių gaudytojais ar gandonešiais, pliurpiančiais su pirmu sutiktuoju apie kažkieno pavogtą jaką“. Njejikuose ypač pabrėžiama matymo, veikiau, regėjimo svarba, kai menkiausiose detalėse sugebama įžvelgti metafizines prasmes. Kalbama net apie „matymo jogą“, kurią atliekant galima išsivaduoti iš samsaros pančių ir pasiekti tikrąją Laisvę.
Apie „matymo jogą“, manding, rašė ir T. Mertonas: „įprastinės kalbos priemonės lengvai sugundo mus žvelgti į daiktus tik tuo aspektu, kuriuo jie išsitenka mūsų logiškuose prietaruose ir mūsų žodžių formulėse. Užuot matę daiktus ir laktus tokius, kokie jie yra, mes matome juos kaip mūsų sprendimus, kuriuos jau iš anksto esame mintyse padarę, kaip atspindžius ir patvirtinimus. Mes greitai pamirštame, kad galime daiktus tiesiog matyti, ir pakeičiame juos mūsų žodžiais ir mūsų formulėmis, mes manipuliuojame faktais ir todėl matome tik tai, kas atitinka mūsų prietarus. (…) Dzenas nukreipia žodžius prieš juos pačius, kad sugriautų tuos prietarus ir sugriautų mūsų mintyse atsiradusių apgaulingą „tikrovę“, idant galėtume tiesiog matyti“. Apie tai kalbėjo daugelis mistikų. „Koks esi, taip ir matai“, – rašė Emanuelis Sveaden-borgas. Donas Chuanas, jakių genties indėnas ir magas, kalbėjo Carlosui Castanedai: „Mano svarbiausias patarimas kiekvienam – išmok matyti. Nes tik tas, kuris mato, gali tapti tikru Žinių žmogumi“.
Matymas atlieka itin svarbų vaidmenį budistinėje epistemologijoje, tai – mokymosi ir pažinimo pagrindas, šventieji tekstai primygtinai siūlo įsižiūrėti į realybę, nuplėšti nuo jos visus iliuzijų šydus ir pagaliau išvysti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, be apgaulės. „Ne mąstyk, o matyk!!!“ – ragina Tibeto lamos.
Keliaudama su savo lama po tibetiečiams šventas Indijos vietas, aš galėjau stebėti šią „matymo jogą“ – ypatingą gebėjimą įsižiūrėti į daiktus bei reiškinius, vakarietišku supratimu, neturinčius nei estetinės, nei pažintinės, nei intelektinės, nei dvasinės vertės. Lama fotografavo tai, ką matė, o man, tikinčiai visokiausiais prietarais, vien pats tantrinis jogas su fotoaparatu kažkodėl atrodė tikras nesusipratimas. Stebuklingu būdu jo nuotraukos – žuvys, knibždančios Tso Pemos ežere, niekuo neišsiskiriantis akmuo šalia urvo, kuriame kažkada meditavo šventasis, voratinkliais aptrauktas altorius tuščiame atsiskyrėlio būste, vos įžiūrima blyškiame danguje vaivorykštė – turėjo ypatingų prasmių, it žodžiais neįmanomos perteikti Dharmos pamokos.
Dabar, pasišovusi aprašyti savo piligrimystę, aš dažnai jaučiuosi beviltiškai, kaip žmogus, bandantis šaukštu išsemti vandenyną, nes Tibetas man yra dar ir vidinė būsena, esanti anapus įprastinių žodžiais nusakomų kelionės įspūdžių. Apie patirtis, kur kas didesnes nei manoji, T. D. Suzuki’s rašė: „Vidinė mistinė patirtis yra translingvistinė, neperteikiama įprastinėmis kalbinėmis struktūromis“. Beje, ne tik „metafizikai“, bet ir fizikai yra pastebėję, kad, pasak W. Heisenbergo, nebeįmanoma vartoti įprastinės stereotipinės kalbos, pavyzdžiui, kvantų teorijoje ar kasdienėmis koncepcijomis perteikti atomo struktūrą. Visa tai knygoje The Tao of Physics („Fizikos Dao“) aprašęs Fritjofas Capra teigė, kad „fizikų (Einšteino, Boro, Heisenbergo) atradimai labai panašūs į mistines rytiečių patirtis, juos irgi lydi apstulbimas, įprastinio būvio pamatų praradimas, realybės subyrėjimas ir absoliutus žodžių stygius“.
Tikrai, ne tik oro, bet ir žodžių stinga atsidūrus prie Kailašo, – šiam kalnui apibūdinti gal labiau tiktų tyla arba baltas popieriaus lapas. Tibeto piligrimai, priešingai nei Kailašą apdainavę Vakarų keliautojai (Anagarikas Govinda, Švėnas Hedinas, Stephenas Batcheloras), gana abejingi tam, ką mes įpratę vadinti „katarsį, sukeliančiu vietovaizdžio grožiu“ ar „neapsakoma gamtos didybe“. Jie įžvelgia kitą, metafizinį, lygmenį, juos įkvepiantį ir sukrečiantį labiau nei pats fantastiškiausias peizažas.
Budistai Kailašą regi kaip mandatą su visa jai būdinga keturių krypčių ir centro simbolika. Taigi Kangas Rinpočė turi keturis „veidus“: pietuose jis primena svastiką, šventą bono simbolį, vakaruose – briaunotą deimantą arba vadžrą, šiaurėje „šypsosi“ it taiki dievybė, rytuose tik trumpai pasirodo pačiu slapčiausiu savo pavidalu. Iš pietų pusės jį supa aukso spalvos kalnai, iš vakarų – raudoni, kaip rubinas, šiaurėje – smaragdiniai, rytuose – kaip lapis lazuli. Kailašo teritorijoje pradžią ima keturios pagrindinės Azijos upės: pietuose – „Ištekančioji iŠ Povo snapo“, arba Karnalis, vėliau virstantis Gangu, vakaruose – „Ištekančioji iš Dramblio Straublio“, arba SatledŽas, šiaurėje – „Ištekančioji iš Liūto nasrų“, arba Indas, rytuose – „Ištekančioji iš Arklio žabtų“, arba Brahmaputra. Tisės kalną supa keturi khorų ratai: išorinis, vidurinis, vidinis ir slaptasis, neregimas, bet įsivaizduojamas.
Pačioje Kailašo viršūnėje, arba mandalos centre, yra viešpaties čakrasamvaros, tibetiečių vadinamo Demčogu, buveinė. Čia jis esti kartu su savo partnere Vadžravarahe (Dordžėphag-ma) tantrinėje Jab-jum jungtyje, simbolizuojančioje Aukščiausiąją palaimą ir Tuštumos suvokimą. Sadhanoje „Nuostabusis Didžiosios Palaimos Gausėjimas“ ši tantrinė dieviškoji pora aprašoma šitaip: „Viešpats čakras am vara yra tamsiai mėlynos spalvos ir turi keturis veidus. Centrinis jo veidas yra juodas, kairysis – žalias, slaptasis – raudonas, dešinysis – geltonas. Juose atsispindi devynios nuotaikos: jausminga, herojiška, atstumianti, žaisminga, nuožmi, bauginanti, mielaširdinga, svajinga ir taiki. Kiekvienas veidas turi po tris akis ir yra vainikuotas vadžrų karūna. čakrasamvara apsisiautęs tigro kailiu ir pasipuošęs penkiasdešimties ką tik nukirstų žmonių galvų vėriniu, simbolizuojančiu penkiasdešimt nugalėtų negatyvių emocijų. Jis turi šešias rankas, dviem pirmosiomis prie savęs glaudžia Vadžravarahę, kitose laiko įvairius tantrinius įnagius. Vadžravarahė yra nuoga, raudona, su vienu veidu, trimis akimis, dviem rankomis, palaidais plevėsuojančiais plaukais, šokančią dieviškąją porą supa kosminės liepsnos…“
Budistai Kailašą regi kaip Demčoko mandalą, o hinduistams šis kalnas yra dievo Šivos buveinė, džainams – Jėgos vieta, kur pirmasis jų pranašas pasiekė Nušvitimą, bono išpažinėjams – krištolinis čortenas, spinduliuojantis mistines kosmoso galias. Tantriniai jogai Kan-gą Rinpočę dar gali įsivaizduoti kaip mistinį Vadžrajoginės kūną su trimis energijos kanalais -slėniais: centriniam prilyginamas Tarlungas, Vėliavos slėnis, kairiajam – Lhalungas, Dievų slėnis, dešiniajam – Dzonglungas, Tvirtovės slėnis. Šivaitams kalnas simbolizuoja dar ir šivalin-gamą, Šivos falą, o netoliese esantis Manasarovaro ežeras – Parvatės joni, arba šakti, vaginą. Lama Anagarikas Govinda knygoje The Way of the White Clouds („Baltųjų debesų kelias“) rašė, kad Kailašas yra ne tik fizinis, bet ir metafizinis pasaulio centras, aukščiausių transcendentinių jėgų šventykla, „kurią kiekvienas žmogus įsivaizduoja tokios formos, kokia jam simbolizuoja Aukščiausiąją Realybę“.
Kelionė prie Kango Rinpočės laikoma viena iš pačių sunkiausių (tiek dvasiškai, tiek fiziškai) piligrimysčių pasaulyje. Tai, kad Kailašas yra labai nutolęs nuo bet kokių žmogaus gyvenamų vietų, beveik visai izoliuotas nuo profaniškojo pasaulio ir kasdienybės lygmens, tik dar labiau sustiprina švento kalno paslaptį. Legendos byloja, kad ir mistinė Šambala yra kažkur netoliese, į šiaurę nuo Tisės.
Tibeto budistai, pasiryžę Kailašo piligrimystei, tradiciškai prisiima įvairių įžadų. Visų pirma įsipareigojama užbaigti piligrimystę ir apeiti bent vieną, geriau – tris, trylika ar šimtas aštuonis ratus aplink šventą kalną. Tik tuomet apvaloma karma, nuplaunamos nuodėmės ir nusipelnoma dievų malonės. Pasauliečiams piligrimams privaloma laikytis pagrindinių upasa-kos priesakų: nežudyti (prie Kango Rinpočės draudžiama naikinti net utėles, blusas ar uodus, o nomadams iš Khamo ar Amdo liepiama nežvejoti ir nemedžioti), nevogti, nepaleistuvauti,nemeluoti, neapkalbinėti, nesikeikti, vengti gailių, piktų ar kitus žeminančių minčių, nevalgyti mėsos, nerūkyti, nevartoti jokios rūšies svaigalų (įskaitant narkotines medžiagas ir cheminius vaistus). Patys griežčiausi njejikai piligrimams khoros kelyje draudžia šlapintis, tuštintis, spjaudytis, šnirpšti nosį, „gadinti orą ir atlikti kitus nešvarius veiksmus“. Jei šių draudimų nebus paisoma, pragaro nepavyks išvengti, o tas, kuris sulaužė tabu, net žmogumi atgimęs, bus nebylys,

kurčias, neregys, raupsuotasis, luošys arba pamišėlis.
Laikas piligrimams irgi svarbus. Khorą arba jos tarpsnį patariama pradėti saulei tekant, o baigti jai leidžiantis, prieblandai ir sutemoms dar nesusitvenkus. Per saulės ar mėnulio užtemimus teigiami ir neigiami keliautojo veiksmai karmiškai „pasidaugina“ dešimt tūkstančių I kartų, per jaunatį ar pilnatį – šimtą kartų. Njejikuose patariama neapsirikti pasirenkant pilig-I rimystės metus, mėnesį, savaitę ar net dienas. Aplink Kailašą, astrologų teigimu, geriausia ke-I liauti Arklio metais (1990, 2002, 2014), tuomet viena khora prilygsta trylikai ratų, apeitų ne tokiu palankiu metu. Prie kito švento kalno, Tsari, derėtų keliauti Beždžionės metais (1992, 2004,2016).
Budistai piligrimai khorą eina pagal laikrodžio rodyklę, taip, kaip planetos juda aplink Saulę. Tai vadinama „Baltuoju keliu“. Šitaip judėdamas maldininkas yra dešine puse pasisukęs į šventą objektą ir gali vizualizuoti Budą, Padmasambhavą ar dievybę globėją esant ant savo peties. Budistinė svastika, sėkmės ir ilgo gyvenimo simbolis, kurį Tibete gali išvysti kiekvienoje šventoje vietoje, irgi sukasi iš kairės į dešinę.
Kairioji svastika, kurią perėmė naciai, buvo sakraliausias bono ženklas. (Beje, vokiečių nacionalsocialistų ryšiai su Tibetu, ko gero, yra vienas iš daugybės šią mistinę šalį gaubiančių prasimanymų, nors kairioji svastika ir yra Adolfo Hitlerio jaunystės laikų fotografijoje, ten ji, iškalta ant vieno Austrijos koledžo vartų, sukasi virš busimojo fiurerio galvos.) Bono išpažinėjai aplink Kailašą keliauja prieš laikrodžio rodyklę, „Juoduoju keliu“. Tiesa, budistai, praktikuojantys Motinos tantrą, aplink šventąjį kalną irgi privalo eiti iš kairės į dešinę. Tantroje kairė žmogaus kūno pusė laikoma „moteriškąja“ ir tiems, kurie savo jidamu pasirinko moteriškos giminės Budą, pavyzdžiui, Vadžrajoginę, net maistą dera imti kaire ranka, iš lovos lipti kaire koja ir t t
Apeitų aplink Kailašą ratų skaičius atitinkamai lemia karminius nuopelnus. Viena khora pasitenkina tik vakariečiai. Bono ir budizmo išpažinėjai išoriniu keliu Kangą Rinpočę apsuka bent jau trylika kartų. Paskui žygį galima tęsti jau vidine khora, turinčia nepalyginti daugiau sakralių ir magiškų galių. Sakoma, kad tas, kuris apėjo šimtą aštuonis ratus aplink šventą kalną, „automatiškai“ pasiekia Nušvitimą ir tampa Buda. Pakanka trylikos vidinių ratų, kad įgytum magiškų galių (sidhi) ir išsilaisvintum iš samsaros. Vidinėje khoroje yra daug meditacinių urvų, menančių didžius jogus ir šventuosius, o trylika baltų stupų žymi tas vietas, kur XIV-XIX a. dvasine praktika užsiiminėjo drukpa kagju sektos hierarchai.
Pats „vaisingiausias“ (turint omenyje geros karmos vaisius) būdas apeiti Kailašą yra kjan-čagai, ilgieji nusilenkimai. XIV Dalai Lama teigia: „Kai keliaujate aplink šventą objektą, pavyzdžiui, Kailašą įprastiniu būdu, pėdomis liečiate žemę tik tam tikrais intervalais. Kai atliekate kjančagus, visas jūsų kūnas susiglaudžia su sakralios vietos paviršiumi ir gauna ypač stiprų įjėginimą“.
Tingiesiems prie KailaŠo yra įrengtos specialios aikštelės – čagtselkhangai, kur jie gali sustoti ne pailsėti, bet daryti nusifenkimus. Njejikai piligrimams pataria stabtelėti ir kitose vietose, pavyzdžiui, prie Gydančiųjų uolų, į kurias patrynus skaudamą vietą – ranką, koją, galvą ar nugarą – negalia kaipmat praeis. Tai, kad šia „medicinos“ priemone tibetiečiai aktyviai naudojasi ligi šiolei, įrodo vos ne iki veidrodinio blizgesio nesuskaičiuojamais prisilietimais nupoliruotas stebuklingų akmenų ir uolų paviršius.
Patys svarbiausi khoros maginiai taškai yra tos vietos, kuriose kadaise meditavo didieji Tibeto jogai ir joginės. „Kadaise“ šiame kontekste turbūt yra visiškai nereikalingas žodis, nes Kango Rinpočės erdvėje viskas tebevyksta ČIA ir DABAR. M. Eliade rašė, kad „religingas žmogus be galo geidžia BŪTI, DALYVAUTI realybėje, prisodrintoje šventumo galybės“. Kailašas kaip tik ir yra toji galinga šventa realybė, kiekvienam leidžianti tapti ne tik jos dalyviu, bet ir neatskiriama dalimi.
Net moderniausiose Vakaruose išleistose patarimų knygose keliaujantiems po Tibetą siūloma atsisakyti žygio prie Kailaso tiems, kurie skatinami vien turistinių ar sportinių interesų. Šventąją, religinę patirtį nuo pasaulietiškosios skiria gili praraja. M. Eliade teigė, kad „iš pagrindų supasaulietintas, perdėm desakralizuotas kosmosas yra nesenas žmogaus dvasios atradimas. Desakralizacija būdinga visai nereligingai šiuolaikinių visuomenių žmogaus patirčiai ir kaip tik dėl to jam darosi vis sunkiau suprasti (…) religingo žmogaus būties matmenis“.
Piligrimystės sėkmę lemia vidinis žmogaus nusiteikimas, jo religiniai įsitikinimai, absoliutus ir besąlygiškas tikėjimas kitu, transcendentiniu, realybės lygmeniu. Viename njejike rašoma: „Žmoguje, kuriam stinga tikėjimo, niekada nesunoks Nušvitimo vaisius, kaip kad iš sugedusios sėklos neišdygs joks želmuo“. Tibeto lamos mano, kad tvirto tikėjimo dėka, be jokių intelektinių ar fizinių pastangų, žmogaus sąmonė gali transformuotis spontaniškai, staiga perkeisdama samsarą į nirvaną. Tik tikėjimas įgalina kasdienį gamtovaizdį paversti tobula man-dala, dievų buveine. Pasak M. Eliade’s, tiems, kurie turi religinę patirtį, visa gamta reiškiasi kaip kosminė šventybė, jiems kosmosas visa savo apimtimi gali tapti hierofanija. Beveik tas pats kartojama ir njejikuose: žmogus su nešvaria karma šventą vietą mato tiesiog kaip „geografinį vienetą“ ir visą pasaulį suvokia kaip užterštą lygmenį, kupiną prieštaravimų ir kančios. Savo karmą apvalęs asmuo tą pačią erdvę regi kaip Tyrąją žemę arba Tuštumą, beribę, švytinčią ir sklidiną kosminės Užuojautos.
Buda bylojo, kad pagrindinis blogos karmos „variklis“ ar „akumuliatorius“ yra mūsų pačių egoizmas. Piligrimystė, į kurią jokiu būdu nepatariama keliauti vienam, tarsi nutrina ego ribas ir sušvelnina visus savanaudiškus instinktus bei įpročius. Sunki kelionė nori nenori priverčia dalytis su bendražygiu ne tik maistu, vandeniu, pastoge ar kitais kasdienės buities daiktais, bet ir prisiimti draugo fizinį skausmą ar negalią, pakęsti kito prieštaringus jausmus ar keistybes, tramdant savo paties neigiamas emocijas, visa tai, kas įprastinėje gyvenimo tėkmėje sukeltų tik nereikalingą įtampą ir tuščias ambicijas. Pagal tibetiečių tradiciją, piligrimystę kartu užbaigti turi visi ją pradėjusieji, tad, vienam susirgus ar kokiai kitai nelaimei nutikus, likusieji privalo jo kantriai laukti.
Palengva išoriniai ir vidiniai piligrimystės vargai panaikina neperžengiamą sieną tarp „manęs“ ir „kito“, individo ir jį supančios aplinkos, o dešimtyse knygų skaityta, šimtuose pamokslų girdėta budistinė doktrina apie ego ir pasaulio iliuziškumą, visų daiktų bei reiškinių tarpusavio priklausomybę, apie visa ko tikrąją prigimtį – Tuštumą, tampa kai kuo daugiau nei akivaizdžia tiesa. Ta tiesa kvėpuoji kaip oru, negalvodamas, kad kvėpuoji.
K. Dovvmanas, parašęs ne vieną vakariečiams skirtą vadovą po šventąsias Tibeto vietas, mini ir „psichodelinį piligrimystės efektą“, kai fizinis nuovargis, deguonies, o dažnai ir maisto stygius, akinanti saulė, nepaprastai kontrastingos spalvos ir kiti veiksniai ypač sustiprina sąmonės imlumą, sukelia tai euforijos ar katarsio, tai apokaliptinio tragizmo būsenų, kartais -net haliucinacijų, apvalo sielą ir dovanoja žmogui visiškai naują savęs bei pasaulio suvokimą.

Kaip ir visuose kituose dvasiniuose žygiuose, kelionėje prie Kailašo yra „daug pašauktų, bet maža išrinktų“. Anaiptol ne visi ir siekia pačių aukščiausių tikslų. Daugelis tibetiečių prie Kango Rin-počės atvyksta vedami ganėtinai pragmatiškų tikslų. Pirmiausia tikimasi įgyti tai, kas tibetiškai vadinasi taši – sėkmę ar gerą lemtį. Vienam taši – tai jaukus būstas ar pagausėjusi jakų kaimenė, kitam – ilgai laukto sūnaus gimimas, trečiam – pamiltos moters atsakas, ketvirtam – klestintis verslas. Šiandien daugelis tibetiečių taši sieja su Tibeto laisve ir XIV Dalai Lamos sugrįžimu į Tėvynę. Kai įsiklausai, kokias mantras piligrimai kartoja eidami aplink šventąjį kalną, daug dažniau nei OM MANI PADME HUM girdi jo Šventenybei skirtą maldą: GANGRI RAVE KORVE ŽING KAM DIR PENDAG DEVA MALU DŽUNG VENE ČENREZIG VANG TENZIN GJATSOIŽAB PE SITE BARDU TENGJUR ČIG (Tyroje šalyje, apjuostoje snieguotų kalnų ratu, Tu esi visokiausios laimės ir sėkmės šaltinis, Čenrezigai Tenzinai Gjatso, te per amžius gyvuoja Tavo lotoso pėdos).
Šonam – dorybė, dvasinė vertybė, karminė nauda yra dar vienas fiziniame lygmenyje beveik neapčiuopiamas dalykas, kurio kiekvienas piligrimas viliasi sukaupti kiek galima daugiau. Njejikuose rašoma, kad piligrimystė, sutvirtinta įžadų laikymosi, altruistinio nusiteikimo, teisingos motyvacijos ir tvirto tikėjimo, atneša daugiau naudos nei „šimtas tūkstančių uncijų aukso, paaukoto dievams ar žemiškiesiems Dharmos valdovams“. Kailašas turi magišką galią nuplauti didžiąsias jokiais kitais būdais neišperkamas nuodėmes, kurios, pasąk budistinės doktrinos, yra šios: tėvo ar motinos nužudymas, religinės bendruomenės sukiršinimas ar suskaldymas, piktavališkas Budos ar bodhisatvos kraujo praliejimas. Dera prisiminti, kad bet kuri kūno, kalbos ar proto nuodėmė Kailašo erdvėje išauga šimteriopai ar tūkstanteriopai, tampa „milžiniška kaip Meru kalnas, neaprėpiama kaip Kosminis vandenynas“.

Kailašo khora prasideda Darčeno miestelyje, kuriame apsistoja visi piligrimai. Iš jo ankstyvą rytą keliaujama į „startą“ – čagtselhkangą, arba Nusilenkimų aikštelę. Čia į dangų stiebiasi Tarpočė – Didysis Vėliavų, stiebas, ant kurio kiekvienais metais per Saga Davos šventę iškilmingai kabinamos Maldos vėliavos. Pradedant žygį dera eiti po Kangnji čorteno – Dvikojės stupos arka, taip išsyk apvalant bent dalį savo nevykusios karmos. Toliau kelias vingiuoja Lha-lungu – Dievų slėniu, kuriame pagrindinė Jėgos vieta yra vadinamosios Arhatų kapinės. Jose šiandien tebelaidojami prie Kailašo meditavę ir čia mirę jogai, taip pat piligrimai. Pavakare, perėjęs į kitą Lhaču – Dievų upės krantą ir pasiekęs Dranglungą – Laukinio Jako slėnį, piligrimas išvys miniatiūrinį, rodos, žmonių visai apleistą vienuolyną. Jis vadinamas Drirapuku -Laukinio Jako Patelės Rago urvu.

Legendos byloja, kad pirmasis Kailašo piligrimas vienuolis Gotsampa, ieškojęs patogiausio kelio aplink šventą kalną ir tinkamų meditacinių urvų drukpa kagju sektos atsiskyrėliams,temstant šioje vietoje išvydo dri – laukinio jako patelę, skleidusią paslaptingą švytėjimą. Vienuolis nusprendęs keistąją dri pasekti, tačiau ši įbėgo į olą ir… išnyko. Urvo sienoje liko tik jos rago pradurta skylė, pro kurią mistinis gyvulys prasprūdo į kitus lygmenis. Gotsampa pasiliko čia medituoti visą naktį, o dri vėl pasirodė jau kaip Liūtagalvės dakinės emanacija. Nuo to laiko ši vieta laikoma šventa, o aplink olą pastatytas vienuolynas, kurio švenčiausia vieta yra rago paliktas pėdsakas. Gotsampa išpranašavo, kad jį palietęs kiekvienas, ne tik žmogus, bet ir vabalas, šliužas, paukštis ar koks kitas gyvis, niekada nebeatgims žemesniuosiuose samsaros lygmenyse.

Kailašą supa trys galingi kalnų masyvai, mistiniai Avalokitešvaros, Mandžušrio ir Vadžrapa-nio rūmai. Tarp Avalokitešvaros ir Vadžrapanio kalnų yra slaptas kelias, vedantis į Jėgos vietą, kurioje randama gydančio, panacėjai prilyginamo baltojo molio, vadinamo „Kailašo mėsa“.

Svarbiausia Jėgos vieta visoje Kango Rinpočės khoroje yra Silvatselo, arba Vadžrajoginės, kapinynas, plytintis Dolmaču – Dolmos upės slėnyje. Legendos byloja, kad čia, pajutęs ypatingą energetinę erdvės galią, Gotsampa surengė tam tikras apeigas ir aukojo vietos dvasioms tormą – ritualinį pyragą. Auką staiga pasičiupo ir nusinešė didelis varnas, pagrindinio tos vietos Viešpačio – Didžiojo Juodojo Požemių Pasaulio Valdovo – įsikūnijimas. Gotsampa nusprendė, kad čia dera įkurti durtro – kapines.

Kapines, kaip maginio virsmo ir persikeitimo vietą, visais laikais ypač mėgo budistinės tan-trinės praktikos adeptai. Senovės Indijos asketai ir mahasidhai daug laiko praleisdavo kremacijos vietose, kontempliuodami nepastovumą ir mirtį. Medituoti prie yrančio lavono savo mokiniams buvo nurodęs pats Buda Šakjamunis. Indijoje bene garsiausias kapinynas, kaip didelis magnetas traukęs tantrinius jogus ir net patį Padmasambhavą, buvo netoli Bodhgajos plytė-jęs Silvatselas, arba Sitavanas (Vėsus Miškas). Tikima, kad indiškajam kapinynui sunykus, šis mistiniu būdu persikėlęs prie Kailašo.

Tantriniai tekstai byloja, kad durtro gyvena ne tik mirties viešpats Jama, bet ir visa makabriška jo palyda: alkanos dvasios – jidakai, neramios dvasios – bhutos, mėsėdžiai elementalai -šazos, gyvieji numirėliai – rolangai… Sakoma, kad kuo ryškesnė kapinyne medituojančio jogo „vidinė šviesa“, tuo aktyvesnės tampa tamsybių galios ir dėl to tuo reikšmingesnė jo pergalė prieš dvasias ir demonus…

Visos šios bauginančios jėgos tibetiečiams reiškia ne tik išorinius, bet ir vidinius, žmogaus pasąmonėje tūnančius gaivalus. Todėl meditacija durtro vietovėje yra bandymas nusileisti į savo paties pragarų gelmes, pasiryžimas išvysti ir perkeisti kapinyną, kuriame, budistų įsitikinimu, tūkstantmečių tūkstantmečiais buvo „laidojamos“ mūsų neigiamos emocijos, juodos mintys, aistros ir baimės. Laidojimo vietose taip pat burdavosi čodo adeptai, kurie neretai visą gyvenimą praleisdavo keliaudami iš vieno garsaus kapinyno į kitą.

Tačiau visų pirma durtro yra Laidojimo danguje vieta, ir tibetiečiai sukaria šimtus kilometrų, gabendami savo mirusio artimojo kūną į ypatingomis galiomis garsėjantį kapinyną. Tikima, kad tinkamai pasirinkta laidojimo erdvė ne tik garantuos velioniui lengvą bardo tarpsnį bei gerą busimąjį įsikūnijimą, bet ir atneš sėkmę jo giminės gyviesiems. Ir atvirkščiai: tas, kuris nesulaukė deramų paskutinių paslaugų, gali atgimti ligoniu, luošiu ir net nebe žmogumi, užtraukdamas nelaimę visiems savo artimiesiems.

 

 

Pagal: Jurgos Ivanauskaitės užrašus