Tibetas

 

 

Tibeto istorija

Tibetas

Nors Tibeto valstybės istorija prasidėjo 127 metais prieš mūsų erą, įsigalėjus Jarlungų dinastijai, šalį pirmą kartą 7 mūsų eros amžiuje suvienijo karalius Songcenas Gampo ir jo įpėdiniai.

Nuo tada tris šimtmečius Tibetas buvo viena didžiausių Azijos galių, ką patvirtina ir įrašas, esantis Potalos rūmų kolonoje, bei to laikmečio Tangų dinastijos istorikai. Oficiali taikos sutartis tarp Kinijos ir Tibeto buvo pasirašyta 821–23 metais. Tarp dviejų šalių ji patvirtino demarkacijos liniją ir užtikrino, kad „tibetiečiai laimingai gyvens Tibete, o kinai – Kinijoje“.

Mongolų įtaka

tibetas

Kuomet 13 amžiuje Čingischano vadovaujama mongolų imperija pasiekė Europą vakaruose ir Kiniją rytuose, Tibeto vadovai, priklausantys galingai Tibeto budizmo mokyklai Sakja, sudarė sutartį su mongolų valdovais norėdami išvengti Tibeto užkariavimo. Mainais į globą ir apsaugą Tibeto lamos pažadėjo politinę ištikimybę, palaiminimą bei dvasinius mokymus. Religiniai santykiai tapo tokie svarbūs, kad po kelių dešimtmečių užkariavęs Kiniją ir įkūręs Juan dinastiją Kublai chanas pakvietė Sakja lamą tapti savo imperijos mokytoju ir vyriausiuoju dvasininku.

Mongolų ir tibetiečių santykiai iki pat 20 amžiaus simbolizavo artimą tautinę, kultūrinę ir ypač religinę dviejų Centrinės Azijos tautų giminystę. Mongolų imperija buvo galinga imperija, ir kad ir kokie bebuvo jos valdovų bei tibetiečių santykiai, mongolai niekada Tibeto netapatino su Kinija ir nemėgino kaip nors jų sujungti.

Politinius ryšius su Juan imperatoriumi Tibetas nutraukė 1350 metais, kuomet Kinija dar nebuvo išsilaisvinusi nuo mongolų. Ir tik 18 amžiuje Tibetas vėl pradėjo justi kitų valstybių įtaką.

Santykiai su mandžiūrais, gurkais ir kaimynais britais

Tibetas su kinų Ming dinastija (1368–1644) neplėtojo jokių ryšių. Kita vertus, Dalai Lama, 1642 metais padedant Mongolijos globėjui tapęs aukščiausiuoju Tibeto valdovu, tęsė religinį bendradarbiavimą su Mandžiūrijos imperatoriais, kurie nukariavo Kiniją ir įkūrė Čing dinastiją (1644–1911). Dalai Lama sutiko tapti dvasiniu Mandžiūrijos imperatoriaus mokytoju ir priėmė pastarojo globą bei apsaugą. Tokius dvasininko ir globėjo santykius (Tibete žinomus čo-jen vardu) Dalai Lama palaikė ir su kai kuriais Mongolijos kunigaikščiais bei Tibeto kilmingaisiais. Tai buvo vieninteliai formalūs ryšiai, egzistavę tarp tibetiečių ir mandžiūrų Čind dinastijos valdymo metu. Toks bendravimas neturėjo jokios įtakos Tibeto nepriklausomybei.

Politine prasme kai kuriems galingiems Mandžiūrijos imperatoriams visgi pavyko daryti tam tikrą įtaką Tibetui. 1720–1792 metais imperatoriai Kangsi, Jong Džen ir Čianlong keturis kartus siuntė į Tibetą imperijos kariuomenę, kad apsaugotų Dalai Lamą ir tibetiečius nuo mongolų, gurkų ar nuslopintų vidinius neramumus. Tokie žygiai sudarė imperatoriams galimybę didinti savo įtaką Tibete. Jie siuntė savo atstovus į Tibeto sostinę Lhasą, kurie savo valdovų vardu sėkmingai darė įtaką Tibeto vyriausybės sprendimams, ypač santykiams su kitomis šalimis. Mandžiūrijos galios viršūnėje, kuri truko vos keletą dešimtmečių, situacija buvo gana panaši į supervalstybės ir satelito ar protektorato santykius. Jie tikrai buvo politiškai reikšmingi, tačiau stipresnė pusė nė kiek nemėgino kėsintis į silpnesnės valstybės nepriklausomybę. Tibetas niekada nebuvo prijungtas prie Mandžiūrijos imperijos, nekalbant jau apie Kiniją, ir pats sprendė svarbius užsienio politikos klausimus.

Tibetas

Mandžiūrijos įtaka netruko ilgai. Ji nieko negalėjo pakeisti, kai 1904 metais britai trumpam įsiveržė į Lhasą ir pasirašė su Tibeto vadovybe dvišalę sutartį – Lhasos konvenciją. Nepaisant prarastos įtakos, imperinės Kinijos vyriausybė ir toliau mėgino įsigalėti Tibete, ypač norėjo daryti įtaką Tibeto santykiams su kitomis šalimis. Kinų imperijos armija mėgino vėl įtvirtinti savo valdžią, kai 1910 metais įsiveržė į Tibetą ir okupavo Lhasą. Po 1911 metų Kinijos revoliucijos ir Mandžiūrijos imperijos žlugimo Kinijos kariuomenė pasidavė Tibeto armijai ir buvo grąžinta į tėvynę remiantis Kinijos ir Tibeto taikos sutartimi. Dalai Lama dar kartą patvirtino visišką Tibeto nepriklausomybę, paskelbė deklaraciją ir užmezgė diplomatinius ryšius su kitomis šalimis, įskaitant ir Mongoliją.

Tibetas XX amžiuje

Tibeto statusas pasitraukus Mandžiūrijos kariuomenei buvo gana aiškus. Bet kokie ryšiai, egzistavę tarp Dalai Lamos ir Čing dinastijos Mandžiūrijos imperatorių, išblėso žlugus šiai imperijai ir dinastijai. 1911–1950 metais Tibetui pavyko išvengti kitų šalių įtakos ir elgtis kaip visiškai nepriklausomai valstybei.

Diplomatinius ryšius Tibetas palaikė su Nepalu, Butanu, Britanija ir vėliau su nepriklausoma Indija. Santykiai su Kinija liko įtempti. Kinai telkė armiją prie Tibeto sienų ir primygtinai ragino Tibetą „prisijungti“ prie Kinijos respublikos bei skelbė pasauliui, kad, neva, tibetiečiai yra viena iš penkių Kinijos rasių.

Norėdami sumažinti įtampą tarp Kinijos ir Tibeto, britai 1913 metais Šimloje sušaukė trišalę konferenciją, kur vienodomis teisėmis susitiko trijų šalių atstovai. Britų delegacija priminė savo kolegoms kinams, kad Tibetas dalyvauja kaip visiškai nepriklausoma valstybė, nė kiek nepriklausanti nuo Kinijos. Konferencija nebuvo sėkminga, nes neišsprendė Kinijos ir Tibeto tarpusavio problemų. Nepaisant to, buvo svarbu, kad buvo atnaujinta britų ir tibetiečių draugystė, pasirašyta dvišalė prekybos ir sienų sutartys. Pasirašę jungtinę deklaraciją Didžioji Britanija ir Tibetas susitarė nepripažinti Kinijos suvereniteto ar kitų ypatingų jos teisių Tibete, kol ji nepasirašys Šimlos Konvencijos, kuria remiantis užtikrinamos Tibeto valstybės sienos, jos teritorinis vientisumas ir visiška autonomija. Kinija niekada nepasirašė Konvencijos, nors Jungtinė Deklaracija liko galioti.

Tibetas

Tibetas tarptautinius ryšius palaikė per diplomatines Britanijos, Kinijos, Nepalo ir Butano misijas Lhasoje, be to, siųsdamas savo delegacijas į kitas šalis. Kai Indija tapo nepriklausoma, Britanijos misiją Lhasoje pakeitė Indijos misija. Antrojo pasaulinio karo metais Tibetas išliko neutralus, nežiūrint Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Kinijos spaudimo leisti gabenti krovinius per Tibetą.

Tibetas niekada intensyviai nebendravo su kitomis šalimis, tačiau buvę Tibeto partneriai elgėsi su juo kaip su bet kuria suverenia valstybe. Tarptautinis jo statusas nė kiek nesiskyrė, sakykime, nuo Nepalo. Kai Nepalas 1949 metais pasiprašė priimamas į Jungtines Tautas, vieną iš privalumų paminėjo sutartį ir diplomatinius ryšius su Tibetu, norėdamas pademonstruoti savo kaip valstybės brandą.

Įsiveržimas į Tibetą

Tibetas

Lemtinis Tibeto istorijos taškas buvo 1949 metai, kuomet Kinijos liaudies išlaisvinimo armija pirmą kartą įžengė į Tibetą. Nugalėjusi nedidelę Tibeto armiją ir okupavusi pusę šalies, Kinijos vyriausybė Tibeto vyriausybei 1951 metų gegužę primetė vadinamąjį „17 punktų sutartį taikiam Tibeto išlaisvinimui“. Ji buvo pasirašyta per prievartą, todėl nebuvo teisėta tarptautinės teisės požiūriu. 40 tūkstančių kareivių kariuomenė, Lhasos okupacijos ir visiško šalies sunaikinimo baimė paliko tibetiečius be jokio pasirinkimo.

Pasipriešinimas kinams augo, ypač Rytų Tibete, tačiau didėjo ir Kinijos represijos, įskaitant religinių pastatų griovimą ir vienuolių bei kitų valstybės veikėjų įkalinimą. 1959 metais populiarus sukilimas Lhasoje virto masinėmis demonstracijomis. Tuo metu Kinija žiauriai numalšino sukilimą. Vien Lhasos regione buvo nužudyta apie 87 tūkstančiai tibetiečių, o Dalai Lama pabėgo į Indiją, kur iki dabar vadovauja Tibeto vyriausybei tremtyje, Dharamsaloje. 1963 metais Dalai Lama paskelbė demokratinio Tibeto konstituciją. Ją žymiu mastu sėkmingai realizavo Tibeto vyriausybė tremtyje.

Tuo tarpu Kinijos valdžios vykdomi Tibeto dvasininkų persekiojimai, nuolatiniai žmogaus teisių pažeidimai ir masinis religinių bei istorinių pastatų naikinimas nepalaužė tibetiečių troškimo priešintis savo tapatybės naikinimui. Dėl kinų okupacijos žuvo apie 1,2 milijono tibetiečių (daugiau kaip viena šeštoji visų gyventojų). Laimei, nauja tibetiečių karta yra ne mažiau ryžtinga susigrąžinti šalies nepriklausomybę, kaip ir senesnieji Tibeto gyventojai.

Religijos

Tibeto budizmas, Bon, induizmas

Budizmas – pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560-480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia „atbudęs, praregėjęs, nušvitęs“) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.

 

Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo – žmogaus ar dievo. Budizmo esmė – tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių atgimimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas – atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas – nirvana.

BON  (Bonas)– senoji Tibeto dvasinė tradicija, vyravusi Tibete prieš VII a. įsivyraujant budizmui.

 

Dalai Lama (g 1935) – Tibeto lyderis ir budizmo dvasinis vadovas. 1989 metais apdovanotas Nobelio premija. Aktyviai kovoja už Tibeto nepriklausomybę. Del Kinijos persekiojimo ,nuo 1959 metu gyvena tremtyje.

 

Straipsnis parašytas rementis užsienio spauda.

 

2 Comments
  1. 940 d. ago
    NeTiesa.lt

    Įdomu, kodėl šiame straipsnyje nėra nė žodžio apie ekonominę Tibeto struktūrą? Kas maitino, rengė visus šios nuostabios šalies “dvasios vedlius”, lamas ir vienuolius?

    Gal todėl, kad nusileidus nuo “dvasinių reikalų” šiek tiek arčiau “nuodėmingosios” žemės mes išvystumėm švelniai tariant kraupų vaizdą: 20 amžiaus viduryje 90% tibetiečių yra vergai, kurių gyvenimas priklauso nuo šeimininkų malonės.

    Šeimininkų, laikančių likusius žmones ne daugiau nei “kalbančiais gyvuliais”.

    Raštingų žmonių – 3% (žinoma, kam gi vergams mokėti skaityti ir rašyti). Pagrindinė reguliariosios Tibeto armijos funkcija: užtikrinti “tvarką ir saugumą” – gaudyti pabėgusius vergus ir saugoti vergvaldžius nuo nuolatos gręsiančių beteisės ir beturtės engiamos liaudies maištų.

    Bausmės prasikaltusiems vergams niekuo nesiskyrė, o dažnai netgi pralenkdavo Viduramžių Europos standartus – sulaužytos ir nukapotos rankos bei kojos, išdurtos akys, nupjaustytos nosys ar ausys, nulupta oda, nukirstos galvos, paskandinimas arba “laisvės skrydis” – nuo kokios nors “šventos” uolos į kokią nors dar šventesnę prarają.

    1959-ųjų sukilimą Tibete sukėlė būtent vergvaldžiai aristokratai, kai centrinė Kinijos valdžia po 8-erių buvimo Tibete metų pagaliau nusprendė, kad laikas pertvarkyti ekonominį Tibeto modelį – nusavinti feodalų ir “šventųjų” vienuolynų žemes, bei perduoti jas vergams, tiksliau, komunoms, suorganizuotoms iš išlaisvintų vergų.

    Nieko keista, kad sukilimas buvo numalšintas vos per dvi dienas, o visa “dvasingoji” aukštuomenė turėjo nešdintis iš savo nuengto krašto – niekas iš milijoninės Tibeto liaudies net nesiruošė ginti savo vergvaldžių, o samdinių jėga kaip žinia, yra bevertė prieš žmonių pyktį.

    Taip kad, lopikyte savo žinių spragas, mieli laisvojo Tibeto fanai.

    Ir pradėkite nuo to, ko jums niekada nepasakys elitarinė “dvasingojo” Tibeto piaro agentūra.

    Atsakyti
    • 940 d. ago
      admin

      Tikrai įdomūs faktai apie Tibetą. Negaliu komentuoti, kadangi neturiu istorinio išsilavinimo ,bet manau kiekviena tauta turi teisę i laisvę. Manau puikiai prisimenam kuomet mus ‘išlaisvino’ Sovietų sąjunga iš vergovės.
      Dėkojam už įdomų komentarą. Administracija

      Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>