TIBETIŠKOJI MEDICINA

TIBETIŠKOJI MEDICINA

Kas nežino ar bent negirdėjo apie tibetiškąją mediciną? Apie stebuk­lus, neva daromus jos gydytojų? Natūralus domėjimasis Kinijos, Tibeto, Indijos vietinių medicinų patirtimi, hathos-jogos sistemos fiziniais ir kvė­pavimo pratimais — patirtimi, kurią, be abejo, reikia kritiškai studijuo­ti,— kartais, deja, virsta mada, dėl to imama teigti, kad šių medicinų gydymo metodai ir „stebuklingi“ vaistai esą visagaliai, ir pradedama ne­mokšiškai juos naudoti, remiantis ne iš pirmųjų rankų gautomis žiniomis. Mūsų uždavinys,— uždavinys autorių, kurie neturi specialių žinių,— trum­pai painformuoti apie tibetiškąją mediciną, viduramžių Tibeto „sveikatos apsaugą“ viduramžių Tibeto kultūros dalį.
Kaip ir visos viduramžių šalys, Tibetas kasdieniniame gyvenime buvo antisanitarijos ir epidemijų šalis. Jau minėjome, kad tibetiečiai retai skalb­davo drabužius. Utėlėtumas buvo įprastinis reiškinys. Tikras tikintysis gyvių nenaikindavo, tik nurankiodavo juos nuo savo drabužių. Tibeto mies­tuose ir kaimuose dėl draudimo atimti gyvybę buvo gausu benamių gy­vulių. Po Lasą slankiojo gaujos bešeimininkių šunų. Jie ir kiti klajūnai gyvuliai neišvengiamai tapdavo infekcijų išnešiotojais. Tiesa, didelis aukš­tis viršum jūros lygio, sausas oras, šaltas klimatas prisidėdavo prie infek­cijos židinių lokalizavimo.
Nebuvo valyvumo pavyzdys ir daugelis Tibeto vienuolynų. „Gėdingus reikalus lamos atlieka gatvėse, priešais savo namus ir net priešais šven­tyklas ne tik naktį, bet vidury dienos,— rašė G. Potaninas apie Gumbu-mą. Daubos skardis po vyriausiąja šventykla visą žiemą buvo apiburbė- jęs nevaizdingais glečeriais. Kiekvieną kartą, kai baigdavosi pamaldos ir minia vienuolių pradėdavo skirstytis iš šventyklos, daubos kraštą priešais paradinius vartus nusagstydavo raudonos virtinės atsitūpusių lamų“. Šiuo atžvilgiu nebuvo išimtis net Potalos rūmai. „Gana gražus rūmų vaizdas iš kairės pusės,— rašė G. Cybikovas,— tačiau mažai kas iš jo lieka šonuose, o ypač užpakalyje, kur pastatų sienos nepatrauklumą didi­na žmogaus organizmo atmatos, gausiai tekančios iš klozetų angų“.
Kad tibetiečių labai retai praustasi, kai kurie europiečiai bando aiš­kinti, jog, „be abejo, storas purvo sluoksnis iš dalies saugoja nuo šalčio ir išties čia galima pateisinti žmones, aukojančius savo išorę, kad mažiau nukentėtų nuo speigo“, Galbūt todėl, kaip pažymi V. Ovčinikovas, tibetiečių tarpe buvo paplitęs prietaras, kad „kas prausiasi, tik atveria į save kelią ligoms“.
Susipažinę su Tibetu, europiečiai pamatė, kad šalyje labai sergama raupais, venerinėmis ligomis ir daug tibetiečių miršta nuo plaučių užde­gimo, kuris susijęs su atšiauriu šalies klimatu. 1900 m. Lasoje raupais per trumpą laiką mirė iki 6 tūkst. žmonių. Nuo šios ligos gydyta įprastiniais „stebuklais“, bet ne tibetiškosios medicinos „stebuklais“. Toje pat Lasoje, prie Džokango šventyklos, buvo akmuo su užkeikimais prieš raupus. Jis buvo visas rečiuotas, su giliom rauplėm, kaip persirgęs žmogus, nes kiekivienas maldininkas atsiskeldavo ar atsimušdavo dalelę to akmens, many­damas, kad jo magiškoji galia apsaugos nuo baisiosios ligos.

TIBETIŠKOJI MEDICINA

Raupai buvo gydomi ir „dievo žodžiu“. S. C. Dasas rašė: „Mūsų šeimi­ninko brolis ir sūnėnas sirgo raupais, ir namo kampe keli lamos meldėsi iš šventųjų knygų, kad ligoniai greičiau pasveiktų. Rūmuose gulėjo dar vienas žmogus, neseniai atvykęs iš Lasos ir ištiktas tos pat ligos. Prie jo irgi buvo du lamos, giedojo mantras, nedarniai akompanuojant varpeliui ir domarui (rankiniam būgnui)“.
Liga tibetiečiui reiškė, kad nusigyvens, nes gydant buvo atliekama daugybė apeigų, už kurias reikėjo mokėti. Tam pat S. C. Dasui, kai persi­šaldė ir Samdino vienuoliai apsiėmė jį gydyti, pirmiausia teko suruošti „bendrą arbatą“ 80 vienuolyno vienuolių, be to, išdalinti išmaldą pinigais. Už tai jis gavo šventą piliulę neva su budos Kašjapos palaikų dalelė. Prie stebuklingų piliulių priklausė net piliulės iš dalailamų išmatų. „Pačios dalailamų atmatos, paruoštos nedidelių rutuliukų pavidalu, bran­giai kaip auksas parduodamos maldininkams, buvo ryjamos sunkiai susir­gus ir prieš mirtį, norint gauti nuodėmių atleidimą“. Tokių pat „stebuklingai veikiančių“ priemonių siūlyta ir nuo bevaikystės. Šventyk­loje prie deivės Taros „statulos papėdės įrengta tuštuma, ir angoje, einan­čioje į tą tuštumą, kyšodavo vaiko batelio nosis arba kulnas. Bevaisės mo­terys, meldžiančios deivę padovanoti vaikų, niekam nematant pakeičia tuos batelius kitais, pačių darbo. Žmonės tiki, kad po to moteris galės gimdyti“.
Tibetiškoji medicina buvo ne tik natūralios materialistinės liaudies me­dicinos patirties vaisius, bet ir neatsiejama Tibeto religijų – bono ir bu­dizmo- dalis. Neatsitiktinai viduramžių Tibete jos mokyta prie vienuo­lynų — medicinos fakultetuose, manba-dacanuose.
Manba-dacanų centras buvo Tibeto „medicinos akademija“, Lasos manba-dacanas, esantis ant Cagporio kalno.
„Tai, ką vadiname „tibetiškąja medicina“, iš esmės anaiptol nėra origi­nalus, Tibeto dirvoje išaugęs dalykas. Kaip ir kitų Tibeto kultūros sričių, jos pirmykštė tėvynė — Indija“. Nuo senovės laikų Indijoje buvo astuoni medicinos skyriai: žaizdų, galvos susirgimų, visą organizmą ap­imančių ligų, piktųjų dvasių sukeliamų psichinių ligų, vaikų ligų gydy­mas, priešnuodžių, prieš senėjimą veikiančių priemonių, lytinį aktyvumą padidinančių priemonių mokslas. Medicina buvo vadinama Ajurveda — žiniomis, kaip prailginti, palaikyti gyvybinę veiklą. Tibeto medicinos pro­totipu tapo Indijos budistinė medicina — bendros indų medicinos dalis. Pirmas žinomas budistas gydytojas pagal tradiciją laikomas Kumara Dži- vaka (Sodžešonus); nuo jo laikų budistinių gydytojų patirtis perduodama aš kartos į kartą iki pat Nagardžunos (II a.). Nagardžunos įpėdinis buvo Vagbhata. Vagbhatos darbus XI a.’ į tibetiečių kalbą išvertė Rinčen Zang- pas, talkininkaujant panditui Džanardanui.
Pagrindinį tibetiškosios medicinos kanoninį traktatą „Džudšį“ („Keturi traktatai“), pasak tradicijos, iš vienos senovės indų kalbos į tibetiečių išvertė kašmyrietis Čandrananda, padedamas kito vertėjo, Vairočanos, vieš­pataujant cenpui Trisong Decenui. Koks „Džudšio“ sanskritiškas origina­las, iki šiol tiksliai nenustatyta, bet išaiškinta, kad jis buvo glaudžiai susi­jęs su Vagbhatos darbais. XI a. tibetiečiai gydytojai Jutogpos, vyresnysis ir jaunesnysis, perdirbo „Džudšio“ tekstą, „pritaikydami jį gydymui spe­cifinėmis Tibeto sąlygomis“, nors jame daug kas liko iš indų tra­dicijų ir sanskritiškojo teksto,— pavyzdžiui, minima liūto mėsa ir pabrė­žiamas perdaug karštas klimatas vasarą. Šiame darbe indiškosios medicinos tradicija susisiejo su Tibeto medicinos žinių tradicijomis. Jutogpa jaunes­nysis į traktatą įjungė mokslą apie ligų nustatymą pagal pulsą —to ne­buvo senovinėje indų medicinoje. Visa vėlesnioji medicininė

Bhaišadžjaguru- Auksčiausiasis gydytojas.

literatūra sudarė kuo įvairiausius „Džudšio“ komentarus.

Pagrindiniai medicinos mokslo teiginiai „Džudšio“ traktate pagal Indi­joje priimtą tradiciją buvo dėstomi eiliuotų aforizmų pavidalu; tad juos buvo lengva įsiminti ir išmokti, tačiau be komentarų labai sunku suprasti.
Iš tokių komentarų labiausiai žinomas buvo garsiojo regento Sandžai Džamco 1680 m. parašytas „Mėlynasis lazuritas“ („Vaidurja-ngonpo“), vi­sų priimtas ir Tibete, ir Mongolijoje. Sandžai Džamcas buvo ir „praktinio gydymo vadovo“—„Lhanthab“ autorius. Didelę paklausą Tibete visada turėjo receptų knygos — džoros.
Tibeto gydytojas mokėsi 12-15 metų. Pirmiausia jis turėjo atmintinai išmokti ir per egzaminus pasakyti visą „Džudšį“. „Ši procedūra paprastai prasidėdavo auštant ir baigdavosi po vidurnakčio. Mokytojai paeiliui ei­davo pasimelsti, pavalgyti, priimti ligonių, o egzaminuojamasis be atok­vėpio kalbėjo ir kalbėjo“. Gydytojai turėjo žinoti apie 6 tūkst. įvairių vaistų, kurie pagal savo pagrindinį komponentą buvo aštuonių rūšių: mineralai, žolės, žiedai, medžių žievė, muskusas, gyvulių tulžis, ra­gai, dantys. Pagal kitą klasifikaciją jie buvo gaminami iš brangenybių, žemės, akmenų, medžių, syvų, vaistų nuovirų, žolių ir gyvulinių produk­tų. Indų medicina rėmėsi teiginiu, kad „nėra pasaulyje medžiagų, kurios tiksliai nurodytomis sąlygomis, tam tikru būdu sujungtos su kitomis me­džiagomis, neturėtų gydomųjų savybių; net stipriausias nuodas tam tik­rais atvejais gali būtį vaistas“.

TIBETO MEDICINA

Ligos šaltiniu tibetiškoji medicina laikė penkių pirminių elementų — metalo, medžio, vandens, ugnies ir žemės — pusiausvyros sutrikimą. „Pa­stojimas yra tai, kad moters lytiniai organai priima sėklą, ir, patenkinęs geidulį, organizmas nuilsta, pasunkėja. Tėvo sėkla duoda pradžią kaulams, galvos ir nugaros smegenims, iš motinos menstruacijų susidaro raumenys, kraujas, tuščiaviduriai ir standūs organai, o gemalo asmeninis dvasinis pradas teikia pagrindą išorinių jutimo organų sąmoningumui nubusti. Iš
žemės stichijos susidaro raumenys, kraujas ir uodimo nosimi jausmas, ir liežuvio drėgnumas, iš vandens stichijos ima pradžią šiluma, spalva ir re­gėjimo jausmas akyje, iš oro stichijos susidaro kvėpavimas ir lietimo jaus­mas odoje, iš eterio stichijos gauna pradžią kalba ir garso jutimas ausyse, dėl įpratimo ir nuolatinės veiklos susikaupia vaizdiniai. Šitaip susiderinus priežastims ir aplinkybėms, susisiejus priežastims ir pasekmėms, pradeda gyvuoti organizmas“. Piktosios dvasios galėjo sukelti ligą, o ser­gant — užtraukti ir mirtį. Ligoniams buvo draudžiama dieną miegoti, nes miegant dvasios galėjo iš jų pavogti sielą, kuri jau ir taip vos laikėsi kū­ne. Todėl sergantys tibetiečiai stengdavosi dieną nemiegoti, ir net šiuolai­kinėse ligoninėse, kad neužmigtų, jie prisirišdavo už plaukų prie lovos galo. Be to, liga galėjo būti ir atpildas už blogus darbus praėjusiose rein­karnacijose.
Bet tibetiškoji medicina nurodydavo ir, mūsų šiuolaikinėmis samprato­mis, visiškai objektyvias, realias susirgimų priežastis: „Organizmas sutrin­ka, kai lengvabūdiškai gyveni, piktnaudžiauji valgiu ir gėrimu, nemoki pri­siderinti prie klimato svyravimų įvairiais metų laikais ir iš viso prie klima­to sąlygų, be to, neprotingai naudojiesi penkiais jutimais“.
Diagnostikos pagrindu buvo laikoma pulso, akių, liežuvio būklė, veido spalva. Cagporio absolventas turėjo, tyrinėdamas šiuos ligonio organus, išaiškinti iki 400 ligų, prityręs gydytojas — apie tūkstantį. Pulso tikrini­mui skirta ypatingas dėmesys. Šiuo tikslu tibetiečių medicinoje buvo nu­rodomos 26 žmogaus kūno vietos. Manyta, kad tikrinti ligonio pulsą ge­riausia auštant, jam naktį pamiegojus. Ligonio pulso tankumą gydytojas matavo savo kvėpavimu — norma laikyta penki pulso tvinksniai tarp dviejų įkvėpimų. Gydytojui buvo nurodoma ligonį ištirti naudojant „ap­žiūrą, apčiuopą ir apklausą. Apžiūrėti — ištirti visa, kas prieinama akiai: ligonio apimtį (didelis ar mažas), jo formas ir išvaizdą, svarbiausia, liežu­vį ir šlapimą… reikia ištirti patį kūną: karštas ar šaltas, švelnus ir minkštas ar žiaudrus, reikia ypač patikrinti ligonio pulsą“.
Į vaistus žiūrėta kaip į savotiškas pirminių elementų būkles. Vaistai, kurių kilmė susijusi su žeme,— sunkūs, kieti, riebūs, su vandeniu — skys­ti ir vėsūs, su ugnimi — deginantys, aštrūs, sausi ir šiurkštūs ir t. t. Daryti vaistus patariama pirmomis mėnesio dienomis ir nepatariama paskutinė­mis, delčioje — tai mažina jų efektyvumą. Kai kuriuos vaistus buvo galima gaminti tik tam tikromis metų dienomis. „Džudšyje“ nurodomos pagrindinių vaistų komponentų gydomosios savybės: „geležis… šalina kepenų nuodus, akių ligas ir pabrinkimus“; „ankštiniai pipirai… kadangi

jų jėgos panašios į ugnį, sukelia šilumą, šalina bendrą organizmo sutriki­mą ir hemorojaus ligas…“; „žvaginė… sulaiko vėmulį“; „nakviša… sulaiko viduriavimą“ ir t.t.
Indų-tibetiečių medicinoje vaistų arsenalas buvo didelis. Jis turbūt pats vertingiausias jos palikimas, nors būtinai reikalingas patikrinimo. Visa bėda, kad iki šiol labai sunku išversti receptus ir nustatyti vienų ar kitų vaistų sudedamąsias dalis. Turimi vertimai pripažinti netobulais, ir net tibetiškosios medicinos gydytojai mongolai ir kalmukai daugeliu at­vejų nesugeba nurodyti tikslius mongoliškus, rusiškus arba europinius vienų ar kitų gydomųjų mineralų, augalų, gyvulinių produktų ir kt. atitik­menis. Priežastis — ne

TIBETO MEDICINA

tiek menkas tibetiečių kalbos mokėjimas, kiek siau­rų, specialių žinių stoka ir senovės Indijos, Tibeto, Mongolijos bei kitų pasaulio rajonų floros ir faunos neatitikimas; be to, pačioje Indijoje ar net ir Tibete vienos ar kitos „žaliavos“ pavadinimas per šimtmečius ke­liskart keitėsi arba įvairiose vietose buvo skirtingas. Ne kartą buvo nuro­doma, kad tik grupė žmonių, puikiai mokanti sanskrito, tibetiečių, mongo­lų, kalmukų ir kinų kalbas, glaudžiai bendradarbiaudama su vietiniais liaudies ir šiuolaikiniais medicinos gydytojais, sugebėtų išspręsti tą klau­simą — problemų kamuolį, suvytą šimtmečių ir kalbų bei klimatų skirtin­gumo. Tačiau, berods, sunku tikėtis, kad, jei tai ir pavyktų, tibetiškoji me­dicina būtų panacėja nuo daugelio bėdų. Kaip ir kiekvienoje turtingų tra­dicijų liaudies medicinoje, joje esama pozityvių žinių elementų. Tačiau, kaip ir bet kuri viduramžių medicina, ji buvo magiškoji, religinė medicina, naudojusi tokius gydymo metodus, kurie šiandien teisingai vertinami kaip šarlatanizmas.
Tibetiškoji medicina nevengė chirurginių gydymo metodų, kaip krau­jo leidimas, įdūrimai adatomis, įpjovimai, gramdymai ir amputavimai, bet jie nebuvo laikomi svarbiausiais. Operacijoms naudota standartinis instrumentų rinkinys.
Tibetiškojoje medicinoje buvo numatoma profilaktika — ne tik nešio­jami amuletai ir kalbami užkeikimai, bet ir palaikomas paciento sveikatin­gumas, jis raginamas „atsisakyti visokios ydingos kūno, liežuvio ir dva­sios veiklos“, „siekti teisybės“ ir laikytis protingo apdairumo: „nesėsti į nepatikimą valtį, nevaikščioti stačiom uolom, nesikarstyti į medžių vir­šūnes“ ir t. t. Sveikatai išsaugoti buvo patariama reglamentuoti lytinį gy­venimą, reguliariai teptis sviestu ir net maudytis (pastarieji dalykai, be abejo, atėję iš Indijos ir svetimi senojo Tibeto bei senosios Mongolijos sąlygoms ir papročiams). „Jei prideramai naudosies gyvenimu, maistu ir medikamentais, gyvensi ramiai ir be skausmų“.
Iš gydytojo reikalauta, kad išmanytų savo mokslą; gydytojas privalėjo būti tikintis-budistas, į Budos mokinius žiūrėti kaip į „gydymo mokslo genijai-saugotojai“, į medicinos įrankius žvelgti „kaip į atributus, ku­liuos savo rankose laiko genijai-saugotojai“. Gydytojas, kaip tikras budistas, turėjo atjausti visas gyvąsias būtybes, geram ir tikinčiam gydytojui už tai buvo žadamas atgimimas aukštesnėse sferose. Tačiau tibetiškoji medicina oficialiai nerekomendavo teikti pagalbą kiekvienam ligoniui. Jei ligonis kenkė tikėjimui, buvo žinomas kaip valdžią turinčių­jų ir vienuolijos nedraugas, nesilaikė gydytojo patarimų arba „neturėjo jokių lėšų ligai gydyti“, tokį ligonį „prisakoma palikti, nors ir būtų lėšų jam gydyti, nes toks gydymas tik vestų į bloga ir žmonės priekaištautų“. Budizmas, kaip ir kitokia religija, visada saugojo valstybės ir viešpataujančių pasaulietinių ir teokratinių feodalų interesus, ir kaip ma­tome, atsispindėjo tibetiškosios medicinos teiginiuose.
Reikia atskirai paminėti dantų gydymą Tibete. Tibetiečiai manė, kad dantų skausmą sukelia ypatingi kirminėliai, įsimetę į dantų šaknis. Tad, norint dantis pagydyti, tuos kirminėlius reikėjo išnaikinti. Tam naudota tki raudonumo įkaitintos adatos. Nuo tokios skausmingos operacijos dan­tų nervas nebeveikdavo, ir, žinoma, dingdavo skausmo jutimas. Kitaip sa­kant, būdavo numarinamas danties nervas — tai duodavo, aišku, tik pa­viršutinišką efektą. Tibetiečiai gydytojai mokėjo daryti ir kai ką panašaus į karūnėles: ant nesveikų dantų, kad toliau negestų, užmaudavo sidabri­nius gaubtukus.
Tibetiečių gydytojai praktikai viduramžiais naudojosi tiek objekty­viom žiniom apie ligas ir gydymo priemones, tiek ir „dievo žodžiu“. Tibeto medicina buvo neatskiriama viešpatavusios religinės ideologijos ir Tibeto kultūros dalis. Pergalvojus jos palikimą, atpalaidavus jį nuo mistinių ap­našų ir įjungus į šių dienų medicinos mokslo arsenalą, visa, ką indų-tibe- tiečių medicinos patirtis šimtmečiais sukaupė teigiamo, taps bendros žmo­nijos kultūros nuosavybe.
Papasakojome skaitytojams apie kai kuriuos tibetiečių kultūros aspek­tus. Mūsų apybraiža nepretenduoja į išsamų pilnumą, nes mokslas, bent jau orientalistika, dar nesugeba aprašyti kurios nors kultūros kaip vienin­gos visumos. Tai aiškintina tuo, kad nėra vieningos nuomonės, kurie struk­tūriniai elementai kultūrai būtini, kuriuos į ją galima įjungti ir galima ne­įjungti, taip pat neįmanoma griežtai moksliškai vieną nuo kitos atriboti tokias sąvokas, kaip kultūra ir civilizacija, bei nustatyti aiškius kultūros paplitimo rėmus.
Tibeto kultūra nebuvo visais atžvilgiais vienalytė: Kamo srities (rytų Tibete) kultūriniame gyvenime buvo labiau jaučiama kinų įtaka, Amdo ir Kukimoro (šiaurės rytų Tibete) — kinų ir mongolų, Himalajų rajone — indų-nepaliečių, ir visa tai pagimdė nemaža pereinamųjų formų tarp Ti­beto ir kaimyninių Indijos, Kinijos, mongolų kultūrų. Senajai tibetiečių kultūrai būdingas, tačiau anaiptol ne jai vienai specifiškas, tamprus ryšys su įvairiais religiniais vaizdiniais — nuo pirmityviųjų, animistinių, iki idealistinės budizmo logikos aukštumų, ir jų sintezę galima stebėti dau­gely tibetiečių kultūros reiškinių. Tibetiškoji kultūra — žmonių ir žmonių sukurtų dievų tvarinys.