Tibeto Architektūra

Tibeto architektūrai būdingas nepaprastai harmoningas ryšys su gamta. Deja, kalbant apie architektūrą, vis dažniau teks vartoti būtąjį laiką, nes daugybę šventyklų ir vienuolynų okupantai subombardavo, sudegino, sulygino su žeme.

Tibeto architektūros plėtotę veikė Indijos, Nepalo, Kinijos ir Persijos tradicijos. Beveik visi didieji Tibeto architektūros paminklai buvo sakralinio pobūdžio.

Pats Buda nurodė, kad jo vienuoliai turėtų gyventi tokioje aplinkoje, kurioje būtų sukurtos visos sąlygos siekti aukščiausiojo tikslo- Nušvitimo.

Trečiajame budizmo klestėjimo tarpsnyje ėmė kilti didieji vienuolynai universitetai, kuriuose gyveno dešimtys tūkstančių žmonių: ne tik vienuoliai, bet ir mokslininkai, teologai, filosofai, menininkai.

Kam vienuolynų universitetų šurmulys buvo ne prie širdies, ieškodavo vietos kalnų urvuose, kartais keli vieniši asketai susiburdavo į mažytį nuošalų vienuolyną.

Iš išorės daugelis Tibeto vienuolynų primena tvirtoves, vadinamas “dzongais”. Tai suprantama, turint uomenyje nelengvą bei komplikuotą Sniegynų šalies istoriją. Pirmųjų aukštų sienos būdavo labai storos ir beveik belangės. Namo aukštis simbolizuodavo jo šventumą ir svarbą. Už vienuolynus aukštesnės buvo tik kalnų viršūnės- dievų ir meditacijai atsidavusių išminčių buveinės. Yapč kruopščiai būdavo parenkama vieta vienuolynui, šventyklai. Jau nuo bono laikų buvo tiriama, ar numatytame sklype negyvena žemės, požemio, kalnų, vandens, medžio ar oro dievybė. Budizmas, visada teigęs žmogaus ir gamtos darną. Tibete susiklostė geomantija, mokslas apie energijos linijas žemėje. Jo taisyklių paisoma iki šiol, taip pat ir tremtyje.

Tibete laikytasi trijų pagrindinių principų: vienuolynas turėjo būti statomas ant kalvos, fasadu į dangų ir plačiai atsiveriančius tolius, užpakalinė dalis atsukta į šlaito pusę. Jei vienuolynas staomas prie upės, tai šiariniame krante, jei ant kalno- pietiniame šlaite.

Atlikus grunto, topografinius, geomantinius ir astrologinius tyrimus, pamatų duobėje žemės dievybėms aukojamas pienas, sviestas, arbata, tsampa ir tibetietiškas alus “čangas”, taip prašoma joms persikraustyti kitur.

Architektūra visada buvo ir yra kolektyvinė kūryba. Architekto vaidmuo nebuvo didelis. Neretai jo funkcijas atlikdavo vyriausiasis    mūrininkas. Beveik nėra rašytinių šaltinių nustatančių Tibeto architektūros kanonus.  Tradiciją perduoda žodžiais: Mokytojas- mokiniui, tėvas – sūnui. Yra ir mistiškesnių  architektūrinės tradicijos saugojimo būdų. Pavyzdžiui, Tibeto Valstybinis Orakulas  mediumas Thubtenas Ngodubas yra ir puikus architektas. Jo suprojektuoti statiniai,  spinduliuojantys tarsi iš Šambalos nusileidžia grožybe, yra tarsi Dharamsalos  papuošalas. Tačiau jis pats sakosi niekada architektūros nesimokęs, o koplyčias,  stupas ir šventyklas iki pačių smulkiausių detalių regįs … Sapnuose.

Būti vienuolyno rėmėju tibetiečiams  yra didelė garbė. Baigus darbus,  statinys iškilmingai pašventinamas, visi darbininkai gausiai apdovanojmi.

Tibeto architektūros pagrindas yra daugybė simbolių, pirmiausia- penkių elementų teorija. Kruopščiai buvo paruošiamos tiek eksterjero, tiek interjero detalės. Šventyklų stogus dažniausiai dažė geltona arba auksine spalva. Virš šventyklos portalo būdavo iškeliamos Dharmos ratas su dviem elniais- patinu ir patele- šuonuose.

Statant kalonas remiamasi griežta proporcijų sistema, kurioja vyrauja skaičius 3. Kolonos pagrindo plotas turi dalintis iš 3, o kapitelis yra 3 kartus platesnis užkolonos pagrindą.

Aplink šventyklą stovi Maldos malūnėliai. Kartais jie įtaisyti šventyklos sienoje. MALDOS MALŪNĖLIAI yra aplink savo ąšį besisukantys cilindrai, kurių viduje įdėti ritinėliai su mantromis ir šventais tekstais. Pasak budizmo, gyvenimas tiek grubiame, tiek subtiliausiame lygmenyje yra judėjimas. Judėjimas sukelia garsą: kartais – girdimą, kartais- negirdimą. Maldos malūnėliai daromi iš vario arba iš raudonu laku nudažyto ir raižiniais papuošto medžio.

Baigus darbus, statinys iškilmingai pašventinamas, visi darbininkai gausiai apdovanojmi.

STUPA- yra iš tų šventų, visoms senoms ezoterinėms kultūroms būdingų statinių, kurie simbolizavo dangų ir žemę jungiančią Pasaulio ąšį, Visatos kiaušinį, Žemės bambą, Būtovės ištakas. Į Tibetą šis statinys atėjo drauge su kitomis tradicijomis ir gerokai pakito. Tibete stupa vadinama čortenu, tai reiškia “aukų talpyklą” arba “paramą”.

 

Čortenuose (stupose) laikomi Dalai Lamų ir didžiųjų išminčių palaikai. Tsongkhapa buvo balzamuotas ir įdėtas į stupą su visais savo rankrasčiais.

Čortenus tibetiečiai stato ir norėdami apvalyti ar apsaugoti vietovę, Dažniausiai jie iškyla prie įėjimus į gyvenvietes, prie kaimo ar miesto vartų, idant sergėtų žmones ir gyvulius nuo gamtos stichijų bei piktų dvasių.

Stupos statomos ir norint pažymėti kokį nors svarbų įvykį, pavyzdžiui davus įžadus, pasiskyrus Dharmai, o kartais tiesiog trokštant sukaupti daug pozityvios karminės energijos. Dvasinės naudos teikia ėjimas ratu aplink stupą.

 

Jei čortene nėra mirusiojo palaikų, į jį dedamos įvairios aukos, šventieji tekstai ir daugybė mažyčių molinių bareljefų su dievybių atvaizdais, vadinamų “tsa-tsa”.

 

Penki stupos lygmenys simbolizuoja penkis elementus ir jų spalvas.

 Pagal Jurgos Ivanauskaitės užrašus.