Tibeto vienuolių drabužiai

Vyro ar moters įšventinimas (budizme) prasideda nuskutant galvą. Tai simbolizuoja pasaulietinių džiaugsmų atsižadėjimą.* Dharmos drabužiai čiogo taip pat turi daug simbolinių reikšmių. Buda apie juos kalbėjo: „Pasaulietiniai drabužiai daugina mūsų geismus, o vienuoliškas apdaras – ne. Šis ne tik apsaugo nuo šalčio, karščio ir nuodingų vabzdžių, bet ir sutvirtina bodhi – protą, vesdamas mus Nušvitimo link. Jis suteikia mums vienuolio pavidalą, sergsti nuo puikybės ir šykštumo, sunaikina klaidingus požiūrius. Vienuolio drabužis yra kupinas mistinės

galios, jis mumyse pasėja išminties sėklą, jis augina bodhi – protą – it pavasario daigą, jis brandina mumyse Nušvitimą nelyginant saldų rudens vaisių. Vienuolio drabužis – tai pergalės vėliava. Jis tvirtas ir sunkus it nenugalimo kario šarvas, apsaugo mus nuo užnuodytų Paklydimo ir Iliuzijos strėlių“.Visose religijose vienuolio drabužis yra ne tik socialinės, bet ir asmeninės identifikacijos atributas. Kas rytą apsivilkdamas savo drabužį, vienuolis vėl atnaujina įžadus bei sutvirtina sąsajas su savo dvasine bendruomene. Iš jo drabužio matyti, kokiai jis sektai priklauso, kokius įžadus yra davęs, kokius mokslus baigęs.

Tibete yra dvi vienuoliškų drabužių vilkėjimo tradicijos: U, paplitusi tarp gelugpų ir kagju-pų, ir Tsang, kurios laikosi njingmos ir sakjos sekėjai.

Tibeto vienuolio drabužis yra iš trijų pagrindinių dalių: šantapas – tai savotiškas ilgas sijonas, thunga – liemenė ir zenas – skraistė. Šantapas sudedamas ypatingomis klostėmis, iš kurių galima atskirti, kokiai sektai vienuolis priklauso. Kagju ir gelugpos šakose šantapo klostės simbolizuoja Keturias Tauriąsias tiesas: dvi dešinėje yra nukreiptos atgalios ir primena tuos dalykus, kuriuos dera atmesti – kančią ir jos priežastį. Dvi klostės kairėje, širdies pusėje, lyg nurodo Kelio kryptį -dvi likusias Tauriąsias tiesas. Gelongo šantapas yra nudygsniuotas specialiomis siūlėmis.

Thunga taip pat turi savo simboliką. Sakoma, kad užvilkta ant kūno ji primena dramblio galvą su straubliu ir ausimis. Dramblys yra vienas pačių mėgstamiausių budistinių gyvūnų. Buda mokė, kad į išsilaisvinimą kiekvienas turi eiti kaip… dramblys – neskubėdamas, nesiblaškydamas, apmąstydamas kiekvieną žingsnį, nepaisydamas jokių kliūčių. „Dramblio ausimis“ vadinami vienuolio liemenės apvadai simbolizuoja dar ir mirties dievo nasrus, idant primintų laikinumą, išnykimą ir visais pavidalais įkūnytą mirtį. Tibete thunga buvo siuvama iš aksomo, puošto brokatu, o tremtyje, Indijoje, kur labai karšta – iš paprastos medvilnės. Thunga su geltonais intarpais byloja, kad ją dėvintis yra arba gešė, teologijos mokslų daktaras, arba tulku, garsaus lamos atgimėlis, arba Dalai Lamos vienuolyno Namgjalo vienuolis.

Paskutinis vienuoliško drabužio akcentas yra skraistė, zenas, kurios ilgis taip pat nurodo vienuolio rangą. Apsigaubiant zeną, dešinė ranka bet kokiu oru būtinai turi likti apnuoginta. Tai pagarbos Budai ženklas. Norint dėvėti zeną, kaip reikalauja kanonas, reikia dėlioti jo klostes vos ne kas dešimt minučių. Sakoma, kad tai stiprina vienuolio budrumą, na, o prašalaičiui, tokiam kaip aš, šios gyvybingai plazdančios Budos karių vėliavos teikia estetinį pasigėrėjimą.

Per apeigas ir šventes geculai bei gelongai dar apsigaubia iš mažų geltonų lopinėlių susiūtais apsiaustais. Kaip tik tokį drabužį vilkėjo pats Buda.

Net batai, kuriais Tibete avėjo vienuolynų gyventojai, galėjo būti… perskaityti it įslaptintas tekstas: riestas jų galas simbolizuoja kiaulės šnirplę, abiejose pusėse išsiraitę du išgaubimai -gaidžio sparnus, o vingiuota linija nuo bato viršaus iki nosies – gyvatę. Sutrose šie trys gyvūnai įkūnija tris didžiausius „nuodus“: nesuvokimą, geismą ir pyktį. Eidamas vienuolis kiekvienu žingsniu lyg sutrypia tai, kas labiausiai mums visiems trukdo. Indijoje jau avima bet kas, ir su tradiciniais batais vienuoliai pasirodo tik per šventines apeigas.

Lenkta gelugpų kepurė išorėje geltona, viduje balta ir papuošta mėlynu apvadėliu. Šios trys spalvos simbolizuoja tris Budos savybes – išmintį, atjautą, galią – ir tris jas įkūnijančias dievybes – Mandžušrį, Avalokitešvarą, Vadžrapanį. Kutai, kuriais užsibaigia kepurė, simbolizuoja tūkstantį šios epochos Budų. Ji yra lyg Prieglobstis, todėl ir dedama ant galvos.

„Vienuoliškas drabužis gali tapti geriausiu Mokytoju“, – rašoma sutrose.

 

Pagal: J.Ivanauskaitės užrašus