Tibeto žemės ūkis

Gyvenimas be pradžios ir be galo,

arba apie Tibeto žemės ūkį

Apie tai, ar žmogus- tibetietis, spendžiama iš keleto požymių: kalbos ir gyvenamosios vietos, gyvenimo būdo, papročių, religijos, taip pat iš mirigčigo- išvaizdos, kuri rodo, kad priklausoma tibetiečiams kaip bendros kilmės žmonėms, nors galima turėti fizinių skirtumų ir būti mišrios kilmės, nes tibetiečių tuoktasi ir su visais kaimynais, pradedant kinais ir baigiant persais. Kad būtum tibetietis, turėjai gyventi kaip tibetietis. Tibetiečiai manė, kad jų gyvenimo būdas skiriasi nuo kitų tautų- ypač mityba. Tibetietis turėjo kalbėti tibetietiškai. Be to, tibetietis turėjo išpažinti budizmą, nors tai ir nebuvo privaloma, nes  bono pasekėjai- irgi tikri tibetiečiai.

 Tibetiečiai- žemdirbiai ir gyvulių augintojai. Faktai rodo, kad  penki šeštadaliai  Tibeto (apie 1960 m.) gyventojų vertėi žemdirbyste. Nuo senovės laikų ir iki Tibeto okupacijos, kultūros centrai buvo intencyvios žemdirbystė rajonuose. Šiai dienai žinoma, kad okupacinė KLR sanėliuoja ir laidoja radioaktyviasias atliekas ir kitas pavojingas medžiagas Tibete. Niokojami unikalūs kraštovaidžiai.

 Tradicinė tibetiečių naujųjų metų pradžia- sonam losar (dešimtas ir vienuoliktas mėnulio kalendoriaus mėnuo nuo)- naujieji žemdirbių metai ; jie skiriasi nuo “karaliaus naujųjų metų”- džalpo losar (pirmas mėnulio mėnuo) ,kurie kilę iš Kinijos ir Tibete įvesti mongolų. Tibetiečių žodis “lo”reiškia ”metai” ir kartu – “pjūtis”.

 Žemdirbystė Tibete buvo bogarinė arba laistomoji. Laistyta iš upių, vandenį kartais labai toli nuvedant į laukus mediniais loviais, išskaptuotais iš medžio kamienų ir pastatytais ant “ožių”. Ten, kur laistyta iš upių, kiekviena šeima turėjo savo drėkinimo įtaisus. Kur laukai buvo aukščiau vandens, statyta pylymai, užtvaros: kad galėtų naudotis vandeniu, šeimos susijungdavo į grupes: kanalai priklausė šeimoms, kurios juos iškasė ar kurių lėšomis jie buvo įrengti. Kanalų savininkai vandenį skirstė už atlyginimą. Konfliktus, kilusius dėl vandensskirstymo, paprastai spręsdavo vietinė valdžia.

 Svarbiausia Tibeto žemės ūkio kultūra buvo – miežiai, vienintelis varpinis augalas, kuris gerai dera slėniuose, ir labai aukštai. Antra vieta priklausė grikiams ir kviečiams. Tibetiečiai taip pat sėjo avižas, soras, žirnius ir pupas. Labai daug sėjama ridikų, ropių, morkų. Šiltuose slėniuose, pvz Batange, prinoksta arbūzai, pietinio ir centrinio tibeto soduose galima rasti obuolių, kriaušių, graikinių riešutų, abrikosų ir vynuogių.

 Pagal tibetiečių pavadinimus, žemės paviršiaus šeimininkai- atgamtinės būtybės, Sadagai. Jie pasidaliję žemę ir kiekvienas valdo savo sklypą, kaip žmonės.

 Tibetiečiai arė medine žagre su mediniu noragu, kartais uždėjė ant jo geležinį antgalį. Žagrė paprastai buvo daroma iš gluosnio. Ją traukė pora jaučių, dažniausiai- pora džo, laukinio jako ir karvės mišrūnų. Poros jaučių užtekdavo 20 khalų ūkiui apdirbti.

 Prasidėjus arimo metui, būdavo atliekamos religinės apeigos ir iškilmingai uždedami jaučiui pakinktai. Jaučiai būdavo apdengiami vilnonėmis ryškių spalvų gūniomis- raudonom, mėlynom, geltonom, žaliom- papuoštom kuokštais iš jaučių uodegų ir kriauklėmis. Pakinktai apkabinėjami varpeliais. Pavasarį, švenčiant lauko darbų pradžią, dažnai vykdavo arimo varžybos. Paskui artojus eidavo margai, gražiai apsirengusios moterys su sėtuvėmis rankose, berdamos grūdus. Paprastai būdavo ariama ir sėjama kovo mėnesį. Pasibaigus sėjai, lauką dažniausiai prižūrėdavo moterys, jos laistydavo jį.

 Užsėtas laukas ir želmenys buvo saugojami nuo piktų dvasių. Lama galėjo prie lauko pastatyti palapinę ir papuošti maldos vėliavėlėmis. Želmenys buvo laiminami aukojant dzambą, viršuje apkaišiotą figūrėlėmis iš sviesto, skaitant šventuosius budizmo kanono tekstus. Ant žemės būdavo nubrėžiama svastika, dharmos ratas ir kiti budizmo simboliai. Dzambą po trijų dienų išbarstydavo ant žemės- tai reiškė, kad ji atiduodama dvasiomis.  Želmenims paaugus, po laukus būdavo nešiojamos kanono knygos, kad užderėtų geras derlius. Grūdų brandumą tibetiečiai tikrindavo taip; perkąsdavo vieną grūdą ir puseles sudėdavo. Jeigu jos nebūdavo deformuotos, sutapdavo ir grūdas atrodydavo beveik kaip sveikas- vadinasi miežiai pribrendę. Javai buvo nuimami rugpjūčio mėnesį. Moterys dirbdamos giedodavo religines giesmes ir aukodavo dievams gniūžteles miežių, kviečių ar žirnių. Nupjautus javus rišdavo į pėdus, veždavo į grendymus arba dėdavo ant plokščių namų stogų. Grūdus iš varpų lukštendavo taip; visi šeimos nariai vaikšiodavo po išdėliotus javus ir trypdavo, arba tai darydavo galvijai- jaučiai, karvės,- kuriems, kad grūdų neėstų, ant snukių būdavo uždėti pinti krepšeliai. Kuldavo ir spragilais su paprastai pririšta buože. Vaikinai su spragilais atsistodavo iš vienos pusės, merginos- iš kitos. Darbą lydėdavo juokai ir dainos. Grūdus tibetiečiai malė rankinėmis girnomis ar vandeniniuose malūnuose. Už malimą ėmė dešimt nuošimčių gautų miltų.

  Derliai Tibete apskritai nebuvo dideli. Nors žemė buvo tręšiama- daugiausia pelenais ir mėšlu,- religija draudė žudyti bet koki gyvį; todėl daug javų sunaikindavo vabzdžiai, graužikai ir pauksčiai.

 Tibete žemė buvo laikoma valstybės, o paskutiniais šimtmečiais- dalailamų nuosavybe. Dalailama, kaip visa ko savininkas, buvo vadinamas “dagpo čenpo”- “didžiuoju savininku”.Už žemės naudojimą buvo renkamas mokestis. Valstybė turėjo teisę žemę konfiskuoti tik jo savininkui padarius rimtą nusiklatimą,pavyzdžiui, išdavus valstybę, sukėlus maištą ir t.t.

 Vienuolynai savo žemes nuomuodavo valstiečiams nuomininkams, kurie vietoj nuomos mokesčio atiduodavo trečdalį derliaus vienuolunui.

 Tibetas -šalis, turinti palankias sąlygas gyvulininkystei vystyti. Iš viso Tibete 15% gyventojų versdavosi tik gyvulininkyste.

 Jakas buvo tikras Tibeto maitintojas ir girdytojas; ne veltui tibetiečių civilizacija kartais vadinama “jako civilizacija”. Jakais ir jų mišrūnais žemdirbystė arė lauką, o paskui akėjo akėčiomis su jako ragais. Jako pienas ir mėsa buvo gyvulių augintojo mitybos pagrindas. Net Jako kaulų neišmesdavo, o ištisus mėnesius laikydavo po akmenų sluoksniu, kad bado dieną galėtų išsivirti iš jų sriubą. Iš jako vilnos veja virves, audžia audeklą palapinėms. Jakas ir transporto priemonė. Jis perveža 115-120 kg krovinį, nueina per dieną 15-20 km.

 Taip pat Tibete auginamos avys, kiaules, arkliai. Rytų Tibeto klajokliai, chorpai (buvo pavaldūs Lasos vyriausybei) turėjo po tris ar keturis arklius, nuo 20 iki 50 jakų, nuo100 iki 300 avių ir privalėjo valdžiai tiekti sviesto, vilnos ir odos.